Emigracija

Straipsnis spausdintas žurnale „Ieva“ 2011 m.

Emigracija. Interviu su psichoterapeutu.

Klausimas “Išvažiuoti gyventi į kitą šalį ar ne?” dažnai prilygsta Hamleto dilemai “Būti ar nebūti”. Nebūtinai norą išvažiuoti lemia geresnės finansinės ateities ieškojimas. Kartais tai naujų iššūkių troškimas, o gal sekimas paskui mylimą žmogų. Kiekviena istorija skirtinga, visgi psichologai randa bendrų dėsningumų. Kalbamės su psichoterapeutu Robertu Petroniu.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria emigravusieji?

Apibendrinimus sakyti sunku, bet iš savo psichoterapeuto patirties dirbant su klientais, galiu teigti, kad žmonės susiduria su izoliacija – jiems sunkiai pavyksta integruotis, jaučia svetimumo jausmą, nesugeba adaptuotis. Tada gyvenimas tarsi užsidaro tautiečių bendruomenėje.

Atskira tema – šeimos irimo klausimas, kai šeima ir giminės tradicija, kuri liko Lietuvoje, pabyra, ir taip kyla vienišumo jausmas.

Kai tėvai išvyksta dirbti į kitą šalį, o vaikus augina seneliai. Bendravimui belieka skype ir kitos šiuolaikinės komunikacijos priemonės. Ar įmanoma jų pagalba išlaikyti ryšį?

Kas yra artimas ryšys? Tai kasdienis buvimas su vaiku, kasdieniai rūpesčiai, pagalba, jautimas nuolatinis. Kaip bebūtų skype’as – tai pusvalandis ar daugiau per dieną. Tiek laiko užtenka tik dienos įspūdžių nupasakojimui, todėl vienoks ar kitoks nutolimas neišvengiamas. Jis skausmingas. Šeimose vyksta tikrai dramatiški išgyvenimai. Reiktų pridurti, kad tėvų – vaikų nutolimas yra ne tik emigracijos klausimas. Kartais tėtis gyvenantis namie, bet išeinantis į darbą kai vaikai dar nepabudo, o grįžtantis kai jie jau miega, toks pat tolimas kaip ir tas, kuris gyvena užsienyje.

Kaip vaiką (jo elgesį, mokymosi rezultatus) paveiks tėvų išvykimas, kiek stipriai jis tai išgyvens – kaskart individualus atvejis. Be to, išvažiavimas išvažiavimui nelygus – svarbu, kaip apie tai paaiškinta vaikui, kaip palaikomas ryšys.

Kita situacija – išvažiuoja vyras, o žmona lieka su šeima. Ar egzistuoja saugus laiko tarpas, kiek laiko vyras ir žmona gali būti išsiskyrę ir tai nepadarys žalos santykiams?

Universalių taisyklių būti negali. Bet koks atsitraukimas yra nutolimas, ar bent nutolimo grėsmė. Kaip situacija klostysis individualiu atveju, priklausys nuo daug faktorių – koks santykis buvo prieš išvažiuojant, koks ryšys palaikomas iškeliavus, bet galioja tas pats pavojus – nebelieka buvimo kartu. Žmonės tiesiog atpranta gyventi kartu, kai reikia dalintis viena erdve, dėmesiu, rūpesčiais, tokiu atveju grįžimas irgi yra išbandymas. Tada reikalingas tam tikras susiderinimas – tarsi orkestro instrumentams po ilgos pertraukos pradėjus vėl groti kartu. Laikina emigracija būna dažniausiai dėl ekonominių priežasčių (“išvažiavo užsidirbti”). Kartais tokios emigracijos kaina labai didelė, žmonės jos neįvertina, net neįtaria, kiek gali tekti už tai sumokėti. Tai didžiulis išbandymas.

Ko gero nuo žmogaus charakterio ir asmenybės priklausys, kiek problemų ir iššūkių jis patis?

Reiktų vertinti lankstumą ir rigidiškumą. Žmonėms, kurie yra konservatyvesni, ne tokie lankstūs, kuriems sunkiau priimti pokyčius, bus žinoma sunkiau, nes jie į bet kokį pasikeitimą reaguoja sunkiai. Studijuoti važiuojantys jauni žmonės prisitaiko lengviau, nes jie neturi nusistovėjusio požiūrio, vertybinių dalykų. Vyresnio amžiaus žmonėms trukdo jau susiformavusios nuostatos. Dar yra daug dalykų nepriklausančių nuo amžiaus – pavyzdžiui kuo geresnius bendravimo sugebėjimus turi žmogus, tuo jis lengviau integruosis, gerai jausis mažai pažįstamoje aplinkoje.

Galioja daug universalių dalykų, tik emigruojant skiriasi mastas. Kas yra emigracija? Tai tam tikros aplinkos pasikeitimas – kultūrinės, socialinės. Tokie patys procesai tik žymiai mažesniu mastu vyksta jei žmogus keičia darbą, vyksta skyrybos šeimoje, bet kokie kiti pasikeitimai jo gyvenime.

Kodėl Lietuvoje į atvykstančius iš kitų šalių žvelgiame su nepasitikėjimu ar netgi priešiškai?

Iš baimės ir nesaugumo. Jeigu pakankamai nepasitikiu savimi, tai ir kitą priimti yra sunku, o jei pats jaučiuosi ramiai ir saugiai, tai ir santykyje su kitais man ramiau. Geriausias pavyzdys – sutuokiniai, kurie jaučiasi nesaugiai. Paprastai jų santykiai su kitais sudėtingi – tokios šeimos yra uždaresnės, atsiranda pavydo, kontrolės. Tai galioja ir visuomeniniame lygmenyje.

Dažnai  žvilgsnis krypsta į sudėtingą Lietuvos istoriją – esame stipriai nukentėjędėlsudėtingų santykių su kaimynais. Natūralu ir tai, kad saugumo daugiau tose šalyse, kur daugiau demokratijos, o mes esame dar demokratijos vaikystėje. Svarbus ir globalizacijos klausimas – kaip bebūtų, esame labai koncentruoti į save, kai kas netgi pasakytų „provincialūs“. Tos šalys, kur kasdienio santykio su pasauliu istorija ilgesnė, saugumas bendraujant su atvykusiais iš kitur, bus visiškai kitas. Juk svetimas ir pavojingas yra tas, kuris nepažįstamas. Kai susipažįstu, atsiranda kitoks santykis. Vienintelis būdas pakeisti situaciją – apsiginkluoti kantrybe. Laisva šalimi tapome gan  neseniai. Jeigu vaikas, ilgą laiką augęs namuose tarp močiučių ir senelių, išeina į darželį, jam kurį laiką bus sudėtinga. Taip ir mums – ilgą laiką gyvenome uždarai (nežiūrint kalbų apie plačiąją tėvynę), tad mums tiesiog reikia laiko, kad pasijustume saugesni.

Asmenybė be patiriamų emigracijos sukeltų problemų, ko gero išgyvena ir pozityvių

dalykų. Kokie jie?

Visų pirma akiračio plėtimas. Kai žmogus susiduria su pasauliu, įvairiomis kultūromis, skirtingais matymais, jis turi galimybę plačiau pažiūrėti į save, savo gyvenimą ir apskritai, į gyvenimą. Jei jis gyvena vienoje vietoje visą laiką toje pačioje socialinėje terpėje, toje pačioje kultūroje, tai daug dalykų jis priima kaip savaime suprantamus. Užtenka jam žengti žingsnį iš tos kultūros, ir tai, kas atrodė savaime suprantama, pasikeičia. Iš vienos pusės tai gali kelti tam tikrą krizę, bet kaip bet kuri krizė, ji gali turėti dvi puses – komplikuojančią, traumuojančią ir pozityvią. Beje, norint patirti tokių išgyvenimų nebūtina emigruoti, tereikia tiesiog susidurti su kitomis kultūromis, kitokiomis visuomenėmis, kitoniškumu apskritai.

Straipsnis spausdintas žurnale „Ieva“ 2011 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s