“Pakabink” mane. Pickuper’iai

Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva“ 2009 m. pavadinimu “Pakabink” mane“.

“Pakabink” mane
„Vynas buvo tiesiog totali tobulybė. Dėkoju“,- rašau padėkos už dovaną elektroninį laiškelį vienam bičiuliui. „Tada jis visiškai tave atitiko“,- atsako jis, o aš tyliai sirpstu kaip vyšnia nuo komplimento elegancijos. „Nuostabūs tie vyrai“,- pagalvoju mintyse. Ir neprisipažįstu, kad tą vyną išgėriau su dviem jo konkurentais. „Bjaurios tos moterys“,- dabar galvojate jūs. Esate teisūs. Ir ką jums su mumis, tokiomis laisvamanėmis, daryti? Ko gero tik viena – eiti į moterų gundymo kursus.
Jolita Zykutė

Ko gero dėl to, kad mes kartais esame tokios klastingos, išskaičiuojančios jūsų ir savo veiksmus, tokios intuityvios, silpnos ir stiprios tuo pačiu metu, intelektualios ir suderinę viską su astrologais, vyrams sunkiau ir sunkiau. Kadaise aprengtos geriausiom suknelėm merginos buvo vežamos į aukštuomenės balius, kad klapsėtų blakstienomis, alptų suspaustos korsetų ir iš baimės būti nepastebėtomis, nes tada (o Dieve!) neištekės. Visa tai liko įamžinta klasikinėje literatūroje, o gyvenimas nuėjo sava vaga – žūtbūt norinčių ištekėti gretos stipriai susiaurėjo, moteris tramdžiusios socialinės normos (pavyzdžiui „merginai nedera būti akiplėša“) prasiplėtė link begalybės (bet neišnyko!), tad vyrams tapo tikrai sudėtingiau sugundyti moterį.

Visgi dėsnis „paklausa – pasiūla“, suveikė ir atsirado moterų viliotojai, kurie mielai pasidalins savo paslaptimis. Taigi, susipažinkite – pikaperiai („pick up“ slengu reiškia „pakabinti“ merginą ar vaikiną). Terminas tarptautinę šlovę įgavo po 2005 m. pasirodžiusios Neill Strauss knygos „Žaidimas“ (“The Game: Penetrating the Secret Society of Pickup Artists”. Šis JAV žurnalistas papasakojo apie savo dvejų metų gyvenimą pikaperių lyderių bendruomenėje ir apie savo asmeninę transformaciją iš nevykėlio į žavų vyruką, kuris nebijo užkabinti pačią gražiausią merginą bare. Susidomėjimo pikaperiais banga vėl pakilo 2007 m., kaip buvo rodomas TV realybės šou apie tai, kaip pikaperiai-meistrai mokė visiškai žalius vyrų-moterų klausime vaikinus, kaip „pakabinti“ merginą, laisvai bendrauti ir t.t.. Kaip matote, reiškinys nėra senas, tas nesijauskite sena tarka, jeigu apie tai visiškai nieko nežinojote, nors tikėtina, kad jūsų studentė dukra (jei ji ne tik džiūsta universitete, bet kartais vaikšto į klubus ar bent „Akropolį“), tikrai tai girdėjo ar net patyrė.

Mano pažįstamam (pavadinime jį Tadas) – beveik 30. Jis – pikaperis. Anksčiau katkartėmis paašarojantis ant mano peties dėl nelaimingos meilės, pastarąjį pusmetį jis pasakoja visai kitokias istorijas. Tiksliau aš jį tardau, kad kuo labiau iškvosčiau apie pikaperių elgesį. Atsakymas „Internete pasiskaityk“ manęs netenkina. Perskaičiau. Trumpai referuojant esmė tokia – gyveno kartą Amerikoje vaikinas Mystery („Paslaptis“), kuris sugalvojo savo žiniomis, kaip kabinti merginas pasidalinti su kitais vaikinais. Metodika naudoja šiek tiek NLP, šiek tiek psichologijos. Egzistuoja atidirbti modeliai, kaip užkalbinti patikusią merginą klube, kaip sužadinti jos dėmesį. „Tik nereikia klausti „ar galėčiau jus užkalbinti? Mergina greičiausiai tau pasakys „ne“,- aiškina Tadas. Verčiau paklausti ką nors neįprasta. Moterį reikia suintriguoti. Frazė, kuria pradedi pokalbį, vadinama „opener‘iu“ („open“ angliškai – atidaryti). Kiekvienas nusprendęs savo drovumą įveikti vaikinas daug kartų atidirbinėja šitą metodą. Nes praktika – yra viskas. „Pastebėjau, jog jeigu kelias dienas padarau pertrauką, įgūdis dingsta. Vėl atsiranda baimė užkalbinti merginą“,- sako Tadas, – „Kelių vaikinų kompanija traukiame į kokį prekybos centrą ar klubą, kur „atidirbinėjame“ pikaperių bendravimo technikas, ką išmokome iš vietinių profesionalų. Kartais kursus pravesti atvažiuoja netgi mokytojai iš Rusijos“. Pasak Tado didžioji dauguma pikaperių – dvidešimtmečiai jaunuoliai, nors pats Neill Strauss pikaperiavimą atrado kai jam buvo trisdešimt su trupučiu. Panašu, kad amžiui ribų nėra. Svarbiausia – noras keistis.

Jei Melas Gibsonas filme „Ko nori moterys?“ bandė įlisti į galvą mums, aš noriu suprasti, ko nori jie, vyrai. „O kodėl jūs tai darote?“,- klausiu Tado. „Didžioji dauguma vaikinų, kurie ateina, yra tai, ką pavadintum nevykėliais – nepasitiki savimi, bijo užkalbinti merginą. Turiu draugą, kurio „screenseiveris“ sako „Noriu permiegoti su 100 moterų”, tačiau tokių – ko gero vienetai. Visi kiek pažįstu, po kurio laiko meta “pikaperiavimą”, vos susiranda merginą”. Taigi… Neill Strauss, sako, jog jam juokingi moterų protestai, kad naujieji Kazanovos žeidžia moterį žvelgdami į jas kaip į daiktus. Anot jo – kiekvienas vyras, kuriam moteris pasako “Ne” yra tikrasis pralaimėtojas. Ir taip pralaimėti jam tenka ne kartą, kol išmoksta elgtis taip, kad gautų mūsų “Taip”.

“Pasakyk atvirai, tau labiau patiktų, kad prie tavęs prieitų pasitikintis savimi, mokantis juokauti ir įdomiai bendrauti vaikinas, ar koks drebantis kaip lapas?”,- klausia manęs Tadas ir aš mintyse atsakau jam į klausimą. Ir šiaip staiga suprantu, kad man patinka bendrauti su juo. Jis nuolat lengvas ir žaismingas, kartais net kiek koketuoja. Nuotaikos praskaidrinimui – pats tas. Tik nereikia užsimiršti!

Kol ruošiuosi šiam straipsniui, netyčia pati susiduriu su pikaperiu. Viskas labai paprasta – laukiu troleibuso. Iškart pastebiu atokiau stovintį jaunutį spuoguotą vaikiną. Prieš jam prieinant jau jaučiu, kad kažkas bus. Jis paklausia kiek valandų. Atsakau. Tada klausia koks mano vardas, nors suprantu, kad klausia tik tam, kad klaustų. Bingo! “Pradedi nuobodžiai”,- pagalvoju, bet garsiai ištariu entuziastingą ir kaip dabar galvoju, kiek naivų – “Tai jūs ko gero esate pikaperis? Šiuo metu vyksta kursai, ar ne?”. Scena verta kino filmo. Vaikinas neatsako, ignoruoja mano klausimą ir tęsia toliau – “Gal duosite savo telefono numerį?”. Kiek žinau iš interneto ir Tado – pikaperiai per ribotą laiką turi surinkti kuo daugiau telefono numerių iš įvairių moterų. Skambins jais ar ne – kita istorija. Svarbiausia – juos gauti. Akiplėšiška totaliai – jis “ant manęs” mokosi. Sakau “Nea” ir šypsausi. Dabar žaidžiu jau aš –įdomu, kaip išsisuks būsimasis burtininkas? “Tai aš jums duosiu savo”,- sako. Traukia kažkokį suglamžytą popierėlį, ant kurio nori jį užrašyti (mintyse pasmerkiu “Fui, kaip neestetiška”). Akies krašteliu regiu atvažiuojantį man tinkantį troleibusą, einu link jo, įlipu, dar ištiesiu ranką, kad vaikinas spėtų užrašyti telefoną ir paduoti jį man. “Na gerai, apsimesiu, kad esu tavo lengva pergalė, neapsiplunksnavęs paukščiuk. Kai išmoksi skraidyti, kada nors būsi žavus vyras. Negi man sunku šią akimirką apsimesti kvailesne, kad įgautum truputį pasitikėjimo?”,- gavoju aš. Deja, būsimasis Kazanova arba nesupranta, kad jau gavo leidimą įteikti man savo telefono numerį, arba šiaip žioplas per visą pilvą, tad išvažiuoju be to sutrintojo popierėlio. Viduje juokiuosi iš visos istorijos, o paskui graužiuosi – juk reikėjo paimti tą telefono numerį, kad pratęsčiau savo ekspromtu įvykusį žurnalistinį tyrimą.

Realybė mylinti, tad tyrimas pakrypsta kita puse. Taip pat visai netikėtai. Nusiunčiu elektroninį laišką pažįstamam garbaus amžiaus gydytojui su internetine nuoroda apie skirtingus būdus plikyti kavą, o po kelių dienų paklaustas, ar gavo, atsako “Apie kavą negavau nieko, tačiau širdingai dėkoju už nuorodą apie pikaperius”. Degu iš gėdos, supratusi, kad “copy-paste” perkėlė visai ne tai, ką derėjo. Bet viskas išvirsta į gera – mano pašnekovas sako, kad “patyrinės giliau šią metodiką”, ir prisimena savo jaunystės problemas – tarnaudamas armijoje buvo drovus jaunuolis, tad vienintelis kontaktas su moterimis būdavo pasėdėti kino teatre ir palydėti panelę iki namų, kai tuo tarpu jo bičiulis kūniškas aistras patenkindavo su daugybe damų – būk tai kariuomenės skalbėja ar medicinos sesuo. Savo pergales šis Donžuanas kruopščiai skaičiuodavo, o vieną dieną tapo “šimtininku” – suprask, buvo “turėjęs” šimtą moterų, tad pakvietė į barą vaišino visus draugus. Tačiau moralas šios istorijos labai mediciniškas – vis su nauja moterimi pratęs turėti santykius vyras nebuvo seksualiai pajėgus jei moterį sutikdavo antrą kartą. Taigi… “Ir kokiu būdu jis jas sugundydavo? Juk neišvaizdus, žemo ūgio”,- klausia pats savęs prisiminimais besidalinantis pašnekovas, o internetinė pikaperių išmintis skelbia – moterims nereikia, kad vyras būtų gražus, turtingas ar bodybuildingo čempionas. Sutiksite su tuo, ar nelabai?

“Karščiausias pupytes galima nusikabinti net jei esi paprastas studentas, ir tau pavydžiai žiūrės visi tie, kas sėdi su “Rolex”. Gali merginą sudominti net ir tada, jei į klubą ji atėjo su savo draugu”,- tvirtina jie, o aš suprantu, koks azartas vaikinams kyla, skaitant tokius pažadus. Tik nesakykite, kad jūs skaitydama šias eilutes piktinatės. Nusišypsokite  – žaidimas vyrų ir moterų psichologiją, silpnybėmis – tikrai įdomus dalykas. Žinote, kas įdomiausia? Kaip tvirtina Neill Strauss savo knygoje – pusė moterų, kurios perskaito apie pikaperių metodus, garsiai visiems pasako “Man taip nebus. Tikrai neužkibsiu”, tačiau tai suveikia. Kodėl? Pasak jo – tokia mūsų visų prigimtis. Tad žinokite apie tai, kad vyrai ginkluojasi eidami mūsų medžioti. O ką veiksime mes? Galvosime savo galva. Ir žaisime. Arba ne. Bet kuriuo atveju istorija gali baigtis kaip tame anekdote “Kurgi buvo mano galva, kai už tavęs tekėjau? – Ant mano peties, brangioji”. Sėkmės mums visiems.

Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva“ 2009 m.

4 komentarai apie ““Pakabink” mane. Pickuper’iai

  1. Jolita, neapsakomai džiaugiuosi skaitydamas tavo straipsnį. Visuomet įdomu skaityti moterų nuomones apie “kabinimą“.

    Didžioji dalis to, ką rašai yra tiesa. Kita dalis – moteriška nuomonė, moteriškas požiūris į visa tai. 😉

    Esu tikras, kad su savo draugu nemažai kalbėjai apie visa tai ir ši bendruomenė pastaruoju metu gana aktyviai plečiasi. Atsiranda vis daugiau vaikinų norinčių apie tai sužinoti daugiau… vaikinų, norinčių nugalėti save ir pagaliau pradėti bendrauti su moterimis taip, kaip nori jie. Vyrams tai tobulėjimo kelias.

    Vaikinas, kuris tave užkalbino stotelėje jokiu būdu nėra “kabintojas“. 🙂 Tai nutiko tau, bet esu 90% tikras, kad jis nieko apie tai nežino… bent tokią nuomonę susidariau iš jo klausimų ir veiksmų, kuriuos aprašei. 😉

    Tiek trumpai šiam kartui.
    Malonu skaityti.
    Sėkmės mums visiems.

    1. Rokai, dėkui už mintis.
      Jeigu tas vaikinas stotelėje nėra “kabintojas“ tai kas jis tada? 🙂
      Gal vyrukas, savarankiškai nusprendęs pasipraktikuoti bendravimą su moterimis?
      Bet kokiu atveju, linkiu jam sėkmės.
      Jam ir mums visiems sėkmės 🙂

      1. Jolita, jis tiesiog vyrukas nusprendęs tave užkalbinti. Ir tiek. Tiesiog vyrukas…
        Vyrai einantys ‘kabintojų’ keliu ir turintys teorinių žinių bazę dažnai daro vieną esminę klaidą. Jie pamiršta būti savimi. Jie pradeda viską labai sureikšminti, per daug galvoti ką pasakyti, per daug gilintis į savo ir jos žodžius, stengiasi per daug jausti visą situaciją… Ir kai tik viskas pradeda judėti ne pagal numatytą scenarijų jie supanikuoja, ir moterys tai mato.

        Skaitydamas tavo straipsni pradedu suprasti, kad tai nutinka ir moterims žinančioms apie ‘kabintojus’. 😉 Tuomet kiekvienas paprastas užkalbinimas gali atrodyti kaip iš anksto suplanuotas ‘kabinimas’, nors tai tiesiog paprastas užkalbinimas ir tiek. Nesureikšminkime. Būkime savimi.

  2. 🙂 nemanau, kad tiesiog vyrukas 🙂
    nes aš buvau ne jo amžiaus kategorijos moteris. Ir į žigolo jis nepanašus, kad staiga panorėtų bendrauti su vyresne.
    Taigi, mano moteriškas matymas nesikeičia – “kabintojas“. Na, gal ne profesionalas, bet tikrai eksperimentatorius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s