Aš myliu, o manęs – ne… Apie nelaimingą meilę

Straipsnis “Aš myliu, o manęs – ne…“ išspausdintas žurnale “Aš ir Psichologija” 2009 m. spalio mėn.

Aš myliu, o manęs – ne…

Jolita Zykutė

Pokalbis apie nelaimingą meilę bus trumpas, tačiau išblaivinantis – sugriausime šio reiškinio idealizavimą. Tačiau galbūt po to gyventi bus lengviau, nes galėsime savęs paklausti – mes tikrai mylime be atsako ar tik norime mylėti taip niekada ir nepasiekdami savo troškimų objekto?

Iliuzijas apie nelaimingą įsimylėjimą padės išsklaidyti psichoterapeutė Dalė Juozapaitienė.

Nelaiminga, vienpusė meilė. Kodėl ji atsitinka?

Kalbant apie meilę be atsako reiktų skirti du atvejus. Visų pirma tai situacija, kai įsimylime žmogų, kuris neatsako tuo pačiu (nes myli kitą žmogų, turi šeimą, esame jam dėl vienų ar kitų priežasčių nepatrauklūs). Paprastai eina laikas ir susitaikome su skausmu, randame būdų kaip jį išgyventi ir vieną dieną atsitinka nauja meilės istorija. Vienpusių meilių pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje, tačiau jei pastebime, kad situacija kartojasi, jau kelintą kartą „lipame“ ant to paties nelaimingo įsimylėjimo grėblio, reikia susimąstyti. Toks vis besikartojantis „nelaimingas įsimylėjimas“ – tai užslėpta žmogaus baimė turėti kontaktą, santykius su kitu asmeniu. Žmogus pats nesąmoningai pasirenka objektą, kuris nepasiekiamas, ir tenkinasi mintyse kuriama istorija apie savo meilę jam, romantizuoja situaciją. Iš tiesų tai bėgimas nuo tikrų santykių, o nuolatinis galvojimas apie įsimylėjimo objektą, kalbėjimas apie jį ar verkšlenimas aplinkiniams dėl nelaimingos meilės yra pakaitalas realiems jausmams, buvimui kartu su kitu asmeniu. Trumpai tariant, nors žmogus teigia, kad nori meilės, bet jo tikslas yra tas, kad santykis su kitu asmeniu neįvyktų.

Tokie žodžiai, kad patys pasirenkame įsimylėti asmenis, kurie mums neatsakys meile, sukrės ne vieną. Kodėl taip elgiamės?

Atminkime, kad viskas vyksta pasąmoniniame lygmenyje. Galbūt vaikystėje mums trūko tėvo, motinos ar jų abiejų meilės, todėl ieškome pakaitalo, siekiame užpildyti viduje esančią spragą. Vaiko pasąmonėje tiesiog susiklosto toks elgesio su kitais žmonėmis stereotipas. Galbūt bijome mumyse esančio seksualumo ar vengiame atsakomybės. Gal jaučiame baimę būti atstumtiems, todėl pasirenkame tokį žmogų, kuris „patvirtina“ tą baimę mus atstumdamas. Kartais „nemylinčio beširdžio“ ieškome dėl mumyse slypinčio polinkio į mazochizmą, kai jaučiamas malonumas būti nelaimingu, išgyventi emocionaliai sukrečiančius, skausmingus dalykus.

Kaip elgtis su žmogumi nuolat besiguodžiančiu dėl „nelaimingos meilės“?

Artimieji ir draugai gali būti paspirtis išgyvenant skausmingą periodą, tačiau jeigu tarpusavio bendravime vienintelė tema – bičiulio guodimasis, eilinio „nelaimingo įsimylėjimo“ aptarimas, derėtų susimąstyti, ar tokie tarpusavio santykiai yra abipusiai naudingi. Belieka patiems nuspręsti, kiek tam skirsime savo dėmesio. „Nelaimingo įsimylėjimo“ atveju išklausymas, patarimai, padrąsinimai jokios naudos neduoda, pokyčių nesukelia, kaip ir besiguodžiančiojo kelių valandų monologai apie savijautą, smulkmeniškas narstymas, kas ką pasakė, kaip pasielgė – toks įsimylėjėlis savo nelaimingumu savotiškai persekioja, įtraukia į jo mintyse vykstantį meilės istorijos „išgyvenimą“, tampame jo „spektaklio apie meilę“ dalyviais, santykių poreikis pakeičiamas kalbėjimu apie santykius. Geriausia pagalba tokiam žmogui – nutaikius tinkamą momentą pasiūlyti pakeisti situaciją ir kreiptis į specialistą, tačiau neturėkite iliuzijų, kad jis akimirksniu paklausys. Bet kokiu atveju po tokio pasiūlytos pagalbos atmetimo, jums pačiam bus lengviau susivokti, kiek energijos ir laiko norite skirti tokiems „pasiguodimams“.

Kaip elgtis, jei esi nelaimingo įsimylėjimo objektas?

Būtų nesąžininga priimti tokio žmogaus dėmesį, nes taip skatinamas jo elgesys ir iliuzijų kūrimas. Reikia atvirai pasikalbėti, šiltai ir atsargiai, bet tiesiai pasakyti, kad nieko nejauti. Jei dėmesys tęsiasi, reikia nebijoti būti bjauriam ir nutraukti bendravimą. Gali būti, kad prireiks psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, nes patologiniai „įsimylėjėliai“ kartais naudoja emocinį šantažą, pavyzdžiui, nesulaukę atsako į savo jausmus grasina nusižudyti.

Ką daryti, kai supranti, kad tavo nuolatiniai „nelaimingi įsimylėjimai“ – užburtas ratas?

Viskas priklauso nuo tavęs paties. Galbūt gyveni savo susikurtame pasaulyje ir esi tuo patenkintas, tada viskas taip ir liks – visi esame truputį keistuoliai.

Jei pamatei, kad tai – besikartojanti situacija ir nori ją pakeisti, reiktų skirti sau laiko, kad geriau susivoktum savo jausmuose ir mintyse. Kartais padėti gali net laiku ir vietoje pamatytas filmas, spektaklis, perskaityta knyga. Tiktų pabūti gamtoje, išvažiuoti į kelionę. Reikalinga tam tikra distancija, pertrauka, kad į situaciją sugebėtum pažvelgti iš šono. Tada bus lengviau pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. Padėti gali ir pokalbis su dvasininku ar tiesiog artimu draugu, kurio nuomone pasitiki. Tokie dalykai leistų pamatyti situaciją kitu kampu. Žinoma, geriausia išeitis kreiptis pagalbos į specialistą – psichologą, psichoterapeutą. Tik nereikia galvoti, kad viskas pasikeis akimirksniu, nes iš vaikystės susiformavusių elgesio modelių pakeitimas kartais reikalauja daug laiko.

Kaip palengvinti meilės be atsako kančias?

Be atsako mylėti yra sunku, tad asmuo turi pasirinkimą – vis tiek mylėti arba ateityje surasti kitą žmogų, kuris atsakys į jo jausmus. Žmonijos istorijoje tikrai yra buvę atvejų, kai neatsakyta meilė tęsiasi iki mirties. Jei žmogus tikrai myli, o ne gyvena eilinio „nelaimingo įsimylėjimo“ iliuzijoje, jis dažniausiai pats žino, kaip elgtis. Kartais verta būti kantriam ir palaukti atsako, pakovoti dėl savo meilės, bet niekas negali duoti recepto, kiek reikės laukti.

Brandi asmenybė geba susitvarkyti su skausmu ir liūdesiu, nes tai jos pasirinkimas mylėti. Vidinė branda pasireiškia būtent tuo, kad žmogus renkasi, priima sprendimą ir atsakomybę už jį. Tai jau nėra „užburto rato“ įsimylėjėlio kalbos „manęs nemyli, mane atstūmė“, kai šis nesupranta, kad tai jis pats pasirinko, o ne kažkas su juo kažką padarė, tarsi jis būtų pasyvus asmuo.

Derėtų atmintinti, kad mylėti per atstumą – lengviau nei būti kartu, nes esant toli nuo savo meilės objekto, gali jį idealizuoti. Daug sunkiau mylėti, kai reikia kartu ištverti sunkumus, buitinius nepatogumus, savo silpnumą, tačiau būtent būnant kartu ir atsiskleidžia tikrosios, o ne įsivaizduojamos meilės esmė.

3 komentarai apie “Aš myliu, o manęs – ne… Apie nelaimingą meilę

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s