Aš myliu… save

Straipsnis spausdintas 2010 m vasario mėn. žurnale “IEVA“.

Aš myliu… save

Kažkas yra pasakęs „Meilė sau – tai romanas, kuris trunka visą gyvenimą“. Tikite tuo ar ne? O gal nei karto apie tai nesusimąstėte, galvodami, kad mylėti save yra didžiausias blogis? Perskaitę pokalbį su psichologe konsultante Lina Vėželiene, apmąstykite šią frazę iš naujo.

Jolita Zykutė

 

Kas apskritai yra meilė?

Kaip tvirtino egzistencialistas filosofas Martinas Buberis „Meilė – aukščiausio lygmens, intymiausias Aš –Tu santykis“. Meilė nėra jausmas. Meilė – tai santykis. Tas ypač artimas santykis sukelia daug jausmų ir todėl žmonės kalba apie jausmus, tapatina su jais meilę. Esi ypač artimame santykyje. Ir kaip tai išreikšti? Tuomet ir sakai „aš jaučiu tai ir tai, o ką tu man jauti?“ O juk iš to artimo santykio gali kilti net neapykantos jausmas! „Aš jaučiuosi už tave atsakingas. Aš tave gerbiu. Aš be tavęs negaliu“,- tokie jausmai atsiranda dėl to išskirtinio artumo. Taigi, meilė nėra joks jausmas, tai tiesiog santykio pavadinimas.

Meilė sau – tai artimiausias santykis paties su savimi. Jei to santykio nėra, jei žmogus savęs nemyli, tai pasireiškia kaip savęs-kritika, savęs-prievarta, savęs-menkinimas „aš nevertas, nesugebėsiu, negalėsiu… esu per stora, per plona…“. Ar apie mylimą žmogų taip sakytume? Žinoma, kad ne.

Klasikinis pavyzdys „Romeo ir Džiuljeta“, filmas „Naktinis portjė“ pasakoja apie tą patį – jie priešai, jiems negalima mylėti vienas kito, o tai vistiek atsitinka. Kaip paaiškinti meilės fenomeno stiprumą?

Žmogus – ne tik tai, kas yra išorėje (kūnas, socialiniai vaidmenys, pareigos), egzistuoja ir žmogaus esmė. Pavyzdžiui jūs žurnalistė, bet tai tik pareigos, be jų yra ir jūsų esmė. Kai susitinka dviejų žmonių esmės, tai būna taip stipru, kad visa kita tampa nebesvarbu. Tada vienas kitą gali įsimylėti net kariaujančių šeimų vaikai, tada nebesvarbu, kad tu – koncentracijos lagerio prižiūrėtojas, o tavo mylimoji – kalinė žydaitė.

Meilė sau – buvimas santykyje su savo esme. Jei esi sau ištikimas, už save atsakingas, jei save gerbi ir vertini, jei esi pats sau dėkingas už tai kad esi –  tai ir yra meilė sau.

Kodėl ir kaip atsiranda nemeilė sau?

Kiekvienas žmogus turi savą meilės ar nemeilės sau istoriją. Galima prisiminti Fromo aprašytus tipinius pabėgimo nuo sąvęs mechanizmus, galime atsekti savąjį, unikalų. Viena pagrindinių priežasčių – daiktiškumo, materialios gerovės sureikšminimas, pervertinimas. Tai ir vertybių klausimas. Kas man vertinga? Jei kaimynui svarbu gera mašina, tai ar man tai irgi svarbu? O gal tai tik noras neatsilikti, būti tokiam pat ar net geresniam. Taip akcentas nuo savęs persikelia į išorę, į materialumą. Taip žmogus tolsta nuo savo esmės, pradeda mylėti savo pareigas, socialines roles. Susitapatina su savo pareigomis, sąskaita banke, su gyvenama vieta. Kiek yra atvejų, kai į psichologą kreipiasi žmonės netekę darbo – praradę pareigas, pajamas ir prestižą. Tarsi tuomet jie nebeturi už ką savęs mylėti. Jei prisiminsime, kad meilė yra santykis, tai pastebėsime, kad nutraukdamas santykį su savimi Pačiu ir sukurdamas santykį su materialiu objektu jis praranda gyvybinę jėgą.

Kas nors pasakys „O tai kas čia bloga nemylėti savęs? Svarbiau mylėti kitus“.

Verčiau paklauskime, kas gero, kai myli save? Meilės santykis suteikia žmogui jėgos, jis yra stiprus. Ir net kažko daiktiško netekęs, jis išlieka stiprus, nes jis tebėra santykyje. Sukūręs santykį su materialumu, kurio galima netekti, kuris visiškai nepastovus, žmogus yra silpnas. Kai silpnas, tuomet ir priklausomas – nuo žmonių, nuo jų nuomonės, „kas ką pasakys“, nuo išorinio vertinimo, nuo baimės prararsti. Jis iš to silpnumo griebiasi už ko užsikabinti, į ką įsikibti, pavyzdžiui, kad ir į sutuoktinį – „Mano vyras turi geras pareigas, todėl aš esu stipri, gerbiama, vertinga“. Netekusi vyro, tokia moteris pasijus silpna, nes ji neturi santykio su savimi, neturi vidinės jėgos.

Jei meilė sau taip svarbu, kodėl jos nemokoma?

O kas turėtų mokinti? Tėvai dažniausiai moko atvirkščiai – nemylėti savęs. Vaiko kritikavimas, vertinimas – pirmas kelias į mokymą kaip nemylėti savęs. Jei vaikui sakoma „pažiūrėk, kaimynų berniukas daugiau atsitraukimų padarė“, tai  tolygu sakymui „tu esi blogas, blogesnis nei kiti“. Žodžiai „Nesielgk taip, ką kaimynai pasakys“, ,,tu man gėdą prieš giminę darai“ rodo, kad tėvai linkę vertinti savo vaiką pagal kažkokius ,,objektyvius“ rodiklius, kad nesugeba sukurti santykio su tokiu savo vaiku, koks jis yra, nemyli jo tokio koks jis yra, o vis stengiasi pataisyti, perdaryti, pritempti prie savo įsivaizdavimų.  Ir dar baksnoja pirštu – „ jei nebūsi toks (kitoks negu esi), tave pasmerks ir aplinkiniai, visas pasaulis“. Toks bandymas sulaužyti mažą žmogeliuką pagal visuomenės normas, pagal tai, kas kitiems galėtų patikti, ir yra tėvų indėlis į mokymą savęs nemylėti. Mokykloje veikia visas „kelio iš savęs“ mechanizmas – ten vaikas susiduria su nuolatiniu vertinimu. Kodėl apie tai nesusimąstoma? Todėl, kad tai yra tiek įprasta, jog tapo norma. Tačiau nėra visiškai taip, kad niekas apie tai nepagalvoja – yra žmonių, kurie pasirenka mylėti save. Kai kurios psichoterapijos mokyklos taip pat siekia atvesti žmogų prie meilės sau, nors ir vadina tai kiek kitais: autentiškumu, išsilaisvinimu, saviaktualizacijos, savirealizacija. Įvairiose dvasinėse praktikose irgi einama link to paties. Daug kas kalba apie susijungimo su savo esme svarbą, apie meilės sau reikšmę, tik daro tai kiek skirtingais būdais, išreiškia tai skirtingais žodžiais. Visuomet atsiranda žmonių, kurie to siekia ir … pasiekia.

Kodėl žmonės tiesiog ignoruoja meilę sau?

Yra daug priežasčių, kodėl žmonės ignoruoja meilę sau. Ignoruoti yra lengviau, žmonės linkę rinkti lengvesnius kelius… Pavyzdžiui, lengviau yra prisirišti prie išorinių dalykų, prie to, kas sukuria  saugumo ar stabilumo pojūtį ir pavadina tai meile. Atsisakyti to iliuzinio saugumo jausmo, prisirišimų, būtų labai drąsus vidinis žingsnis. Erichas Fromas klausė – „Kas svarbiau: turėti ar būti?“. Tai klausimas, į kurį kiekvienas sau turėtų atsakyti – „Ar aš turiu šeimą, ar esu šeimoje?“, „Ar aš turiu darbą, ar esu darbe?“. Prarasti gali tik tai, ką turi, o ne tai, kame tu būni, nes tas, kame tu esi, visados su tavimi.

Lygiai taip pat pritrūkstam drąsos ir atkaklumo sąžiningai inventorizuoti savo vertybes. Pavyzdžiui, kad ir atsakyti pačiam sau į klausimą, kas man yra vertingiau – būti santykyje su savimi, neišduoti, nevaidinti to ko nėra, nepataikauti, nemeluoti, neveidmainiauti (tai būtų sąžiningas santykis su savimi), ar man vertingiau kitų nuomonė, noras patikti kitiems, įtikti, pritapti, būti priimtam bet kokia kaina?.

Žodžiai „mylėti save“ gali skambėti labai abstrakčiai. Kaip save mylintis žmogus atrodo kasdieniame gyvenime?

Paprastai, kai sutinkame save mylintį asmenį, sakome „ tai nuoširdus žmogus“, nes save mylintis žmogus turi drąsos būti nuoširdus. Jį apibūdinti galėtume ir žodžiais „savo vietoje“, „jam gera su savimi“, šalia jo gera būti. Atlikite socialinį eksperimentą – nueikite į supermarketą ir pažvelgę į pardavėjas labai aiškiai pamatysite, kuri savo vietoje ir kuri ne. 90 procentų ne savo vietoje: nelaimingos, piktos, be kontakto su savimi. Kodėl kalbu apie buvimą savo vietoje? Nebūdamas santykyje su savimi, negali rasti savo vietos. Blaškymasis „negaliu savęs realizuoti, susirasti sau darbo“ – jau požymis, kad nėra santykio su savimi, žmogus nežino, ko jis nori. „Negaliu pasirinkti, nežinau, kur galėčiau save geriausiai realizuoti“ – tokias problemas dažnai vardina klientas, atėjęs į konsultaciją – tarsi man, svetimam žmogui, perduoda atsakomybę ir leidžia išrinkti jam geriausiai tinkantį gyvenimo kelią. Žmogus bijo pats prisimti atsakomybę už savo veiksmus, o ta baimė kyla iš silpnumo, iš santykio su savo esme nebuvimo.

Tipinis nemylinčio savęs pavyzdys, darboholikas – žmogus, kuris susigadino sau sveikatą – nes nejautė savęs, nejautė, kiek jam dirbti, kada ilsėtis, neišdrįso paieškoti nuoširdaus atsakymo į paprastą klausimą: ,,Kam jam tiek dirbti?“… Nemylintis savęs, sprendžia savo problemas stručio metodu: kiša galvą į smėlį… Dažnos nemylinčio savęs frazės „Aš nekenčiu savo darbo, bet aš ten dirbu. Nekenčiu to, ką darau, bet darau. Nekenčiu savo vyro (žmonos), bet gyvenu kartu“. Nes taip reikia… Kam?

Jei meilės sau galima išmokti, kaip tai daryti?

Pasakymas, kad visi mokosi skirtingai, skambės banaliai, bet taip yra. Galima apibrėžti tik bendro pobūdžio gaires. Pavyzdžiui, aš klientus pirmiausia skatinu būti sąžiningais… Yra keturios melo rūšys – kai meluoji sau apie kitus, kitiems apie save, kitiems apie kitus ir sau apie save. Jei žmogus atsisakytų visų keturių melo rūšių, tai būtų žingsnis link meilės sau. Melavimas sau apie kitus vyksta tada, žmogus įsivaizduoja, „aš toks, o kiti tai tokie“ (pavyzdžiui „aš tobulas, o kiti tai tokie niekšeliai“), bet taip juk nėra – žmonės būna visokie. Melavimas sau apie save – tai pats sudėtingiausias, reikalaujantis daugiausiai drąsos ir paskutinis etapas kelyje link savęs.

Mylėti save galima pradėti mokytis ir nuo savo norų. Prieš kiekvieną sprendimą tiesiog klausiant savęs „Ar aš tikrai to noriu?“, „Ar man tikrai to reikia?“. Pavyzdžiui mergina aistringai trokšta ištekėti. Ji gali paklausti savęs – „Ar aš noriu ištekėti ar tik noriu atitikti visuomenės standartus? O gal draugės ištekėjo, ir aš noriu būti panaši į drauges?“. Manau, kad jei žmogus tikrai kažko nori, jei jo noras tikras, tai aplinkybės susiklosto taip, kad jis tai gauna, jam ir Dievas padeda.

Bet juk melo sau apie save gali net neatpažinti…?

Melas sau apie save – tai nuostatos, įsitikinimai, susikurti paties ar nekritiškai priimti iš aplinkinių. Sakai „Aš manau taip“, o gal čia tavo mama taip mano, nors įsivaizduoji jog pats taip galvoji? Pačiam tą atskirti tikrai sudėtinga.  Žmogus tik santykyje su kitu gali pažinti, atskleisti save, pajausti savo ribas. Svarbus dalykas – savo ribų suvokimas ir priėmimas; gebėjimas sąžiningai sau prisipažinti – aš tai galiu, o to jau ne. Kaip dažnai būna su perfekcionistais, kai jie nualina savo kūną ir dvasią besiekdami tobulybės.

Dar vienas melas sau, kurio nelabai kas nori pripažinti – mirties tema. Žmonės vengia šio egzistencinio žiaurumo, šio prisipažinimo sau, kad esu baigtinis.  Mintis, jog manęs, kaip ir visų laukia mirtis, – sunkiausiai priimama. „Draugas susirgo vėžiu, bet  man taip neatsitiks“. Kartais pasakau klientui (tarsi kokią ilgai slėptą palsaptį), jog pabaiga yra, ir pasiūlau kartu paskaičiuoti, kiek teoriškai dar mums liko: jei tau 40 metų, tai jau pusė amžiaus nugyventa, tad tau liko dar pusė… Dažniausiai tai priverčia susimąstyti: „Aš nieko dar nespėjau nuveikti. Nieko vertingo nepadariau.“ Tai nėra toks sukrėtimas, kaip artimo mirtis, nelaimė ar nepagydoma liga, bet visgi paskatina prasmingesnio gyvenimo, o ir meilės sau paieškas.  Kai nustoji meluoti sau, kad esi nemirtingas, tai atsiveria galimybes kitokiam požiūriui į gyvenimą, kitokiems sprendimai ir galiausiai kitokiems veiksmams. Tai ilgas procesas.

Meilė sau – „paveldimas“ dalykas?

Jei augant šeimoje tas gebėjimas nebuvo išmuštas iš po kojų, žmogus turi daugiau šansų. Jei vakystėje jis patyrė besąlygišką meilę – be vertinimo, be kritikavimo, be reikalavimų, tai jis turi gebėjimą mylėti save. Manau, jei tėvai mokėjo mylėti save, tai ir vaikas mokės. Arba jei aplinkoje yra bent vienas iš artimųjų, kuris moka tai padaryti, tai vaikas turi galimybę to išmokti, nes pavyzdys yra.

Meilė sau nėra konstanta. Nebent tai būtų Budos sąmonės žmogus, kuris yra nuolatiniame betarpiškame santykyje su savo esme.  Daugumos  žmonių meilė sau – kaip banguojanti jūra. Save mylime vieną dieną daugiau, kitą –  mažiau. Sudėtinga stresinė situacija, gali visai nutraukti Paties santykį su savimi. Meilė sau – aktyvus, dinamiškas procesas.

Ar žmogus gali pats surasti kelią kaip pamilti save, ar tam būtina profesionali pagalba iš šono?

Tikiu, kad ieškant meilės sau, kuriant meilės santykį su savimi, pagalba iš išorės (psichologas, psichoterapeutas) nėra privaloma. Dažnai žmogus susikuria meilės santykį su savimi ir savarankiškai eidamas savo individualiu dvasiniu keliu. Ieškantis žmogus randa bendraminčių. Būna, kad kažkokia draugo, bendradarbio pastaba ar atsitiktinai išgirsta frazė pasitarnauja kaip  pagalba. Dažnai gyvenime grįžti prie meilės sau ,,padeda“ nelaimė, krizė.

Jei žmogus susikūrė sau gyvenimą, kuriame gerai jaučiasi ir nemylėdamas savęs, tai jis nugyvens jį saugiai ir ramiai, „kaip visi“, net ir nekeldamas sau tokių bereikalingų klausimų: ,,Kaip man save mylėti?“.  Tik tuomet, kai žmogus ima jausti diskomfortą, nepasitenkinimą, – tampa aktualu rasti atsakymą į tokius ir panašius klausimus. Žinoma, lenvgiau atsidaryti butelį ir juos „užpilti“ (ką dažnas ir padaro),bet juk galima pasėdėti, pasikankinti ir paieškoti atsakymų.

Vienas komentaras apie “Aš myliu… save

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s