Kazimiera Matulionytė

Straipsnis spausdintas žurnale IEVA 2010 m.

Rausvaplaukė manekenė Kazimiera Matulionytė 1993-iaisiais pirmą kasrtą pasirodžiusi ant podiumo buvo pripažinta progresyviausiu Baltijos šalių modeliu. Kai kas teigia, jog tai buvo pasaulį užkariaujančių Lietuvos manekenių eros pradžia. Jai pavydėjo. Kai kas norėjo būti tokia kaip ji.

Šiandien Kazimiera dailės mokytoja. Trijų vaikų mama. Graži ir besišypsanti. Tačiau paskaitę šį interviu suprasite, kad šios moters gyvenimo istorijoje buvo puslapių, apie kuriuos kalbant sunkėja širdis ir mano akyse kaupiasi ašaros. Įstabiausia, kad ji pasižiūri į mane ir sako – “Neverkite, tai jau praeitis”. Taigi, tikra istorija apie toleranciją ir grožį.

Jolita Zykutė

Ar vaikystėje teko patirti patyčių dėl Jūsų plaukų spalvos?

Labai. Mano plaukų spalva visados buvo natūrali – iš prigimties oranžinė. Visą mokyklos laikotarpį dėl to atakuodavo. Ir ne tik dėl spalvos. Dėl vardo. Dėl minčių. Vaikai žiaurūs… Skaudžiausia buvo ne dėl šaipymosi iš plaukų ar vardo, o dėl to (kaip dabar galvoju), jog su savo tuometinėmis vertybėmis, pažiūromis, negalėjau būti priimama tokia, kokia esu.

Kuo Jūs skyrėtės, kad bendraamžiai taip reagavo?

Nebuvau kažkuo labai kitokia, bet skyriausi – vaikai paprasčiau į daug ką žiūrėdavo. Labai daug laiko praleisdavau su suaugusiais, mano pasaulėžiūra kai kur buvo truputį labiau suaugusi, mintys ne visai vaikiškos. Tada iškrisdavau.

Dabar bendramoksliai jau užaugo, ir dauguma jų labai normalūs inteligentiški žmonės, pabendraujame, susitinkame, bet tada kai buvome vaikai, buvo labai sudėtingų dalykų. Jei pamenate filmą su Kristina Orbakaite „Baidyklė“, tai kai tėvai į jį nusivedė, pažiūrėjusi pagalvojau „O, tai gi apie mane“. Bendraamžiai šaipydavosi, esu gavusi mušti. Būdavo net ultimatyviai neformalių lyderių pasakoma kitiems, jog jeigu bendraus su manimi, tai ir jie gaus mušti.

Ir kaip sugebėjote atsilaikyti?

Turėjau labai didelę atsvarą, kad leido atlaikyti viską. Tai mano šeima. Mano močiutė. Mano tėvų draugų vaikų būrys. Tėvai kaskart man labai aiškindavo, mes daug kalbėdavome, daug diskutuodavome, kas kaip kodėl vyksta, kokių priežasčių ieškoti.

Ir mokytojai užstodavo, turėjau puikią klasės auklėtoją.

Kai ką dabar galvoju, kad tie vaikų proveržiai kai kur buvo klaida ir mokytojų elgesio klaida – jie nematė kartais, kad užstodami jie skatina dar labiau.

Nesmagu klausti apie smulkmenas – tarsi žaizdą knebinėti…

Užgijo ji (nusišypso). Skaudžiausia fiziškai, kai tave primuša daug stipresnis ar prispardo trys keturi berniukai. Taip nevyko nuolat, bet buvo.

Nesakau, kad mokykloje nieko nedarė. Darė. Dabar viskas labai atvirai kalbama, viešai, aštriai, tuo metu tai vyko lokaliau. Ir žinote, tais laikais toks vaikų elgesys apskritai būdavo rečiau, o dabar liūdina, kad smurtas mokyklose įgauna didėjantį mąstą.

Bet Jūs sugebėjote atsilaikyti. Galite būti tai įveikusio žmogaus pavyzdys?

Sunku pasakyti, ar būsiu pavyzdys. Čia daug priklauso, nuo to žmogaus sugebėjimo atlaikyti, kur ir kaip jis gyvena. Jei tas vaikas lieka vienas, nesuranda nors vieno žmogaus, kuris galėtų jam padėti, psichologiškai užstoti, tada sunku pasakyti, kaip jam patarti „tu nepergyvenk, neimk į širdį“. Man asmeniškai padėjo labai stiprus šeimos palaikymas, suvokimas, kad nesu viena. Konkretūs mano tėvų žingsniai man buvo didelė vertybė

Svarstau, ar sugebėčiau atleisti tokiems žmonėms. Jūs atleidote?

Aš greit atleidau. Jie labai mane stipriai užgrūdino, žinoma labai žiauriom priemonėm. Nuo vaikystės kai augau tarp suaugusių, bandydavau ieškoti priežasties, kodėl tie man priešiški žmonės taip elgiasi ir visų pirma, ką aš ne taip darau, iškart bandydavau pateisinti. Kai randi giluminę priežastį ir tai pasitvirtina, tada suvoki, kad neapykanta labai alina patį žmogų, kuris tą jausmą jaučia. Tas atleidimas įvyko baigus vidurinę. Pajutau, kad kuo greičiau tu viduje atleidi, tuo lengviau pačiam žmogui.

Negaliu pasakyti, kad labai norėčiau su tais žmonėmis bendrauti, susitikti. Ir dar – tikrai negaliu sakyti, kad visi žmonės, kurie mane mokykloje supo, nebendravo. Net jei būdavo uždrausta bendrauti, mes šnekėdavomės, jie mane palaikė.

Minėjote, jog patirtis mokykloje užgrūdino kitiems dalykams. Papasakokite apie tai.

Dailės akademijoje (kur mokiausi dizaino) patyriau diskomfortą, netoleranciją iš kai kurių savo dėstytojų. Tuo metu buvo manasis „madų periodas“. Atrodytų keista – menininkai, turėtų būti begalinė tolerancija, bet ne… Nors gal ten ne kiek tolerancijos trūkumas buvo, o keista konkurencija. Esu vienos dėstytojos klaususi, kodėl patiriu iš jos kolegų vyrų tokius keistus išpuolius, gaunu pastabas nesusijusias su mokslais. Tada ji pasakė – „Žinai, gal tai pavydas, negalėjimas priimti, kad yra taip kaip yra?“. Kaip studentė, nebuvau nei labai negabi, nei be proto talentinga ar geniali. Buvau tokia studentė kai studentė, tik labai stengdavausi viską daryti, atlikti visas užduotis. Tad jaučiau nuoskaudą, kad už kažkokius dalykus, kurie žmonėms nepriimtini, „gaunu per galvą“ kitoje srityje.

Tai kas gi jiems nepatiko?

Manau kad dalyvavimas madose.  Tuo metu gal tai buvo traktuojama, jog manekenės – laisvo elgesio merginos? Kaip čia jinai tokia, nieko nepadariusi, ir šiaip studentė, o ją čia tai vienas žurnalas rodo, tai kitas.

Tos nuoskaudos nelaikiau labai ilgai, kad baigusi studijas nesakyčiau „Labas“ dėstytojams, nes tai rodytų ir mano kultūros nebuvimą. Nesuprantamiausia buvo ir liko, jog taip elgėsi suaugę žmonės, o ne kokie paaugliai.

Madų demonstravimas, kaip Jūs pati vadinate „mados terapija“ – buvo dovana po sunkaus laiko vidurinėje? Ar klystu?

Niekada nėjau į tas madas su mintimi „O, tikrai, aš ten labai tinku. Oi, koks puikus mano tipažas. Kaip aš čia aukštumas pasieksiu“.

Seržas Ganžumianas mane gatvėje pamatė ir pakvietė į atranką. Aksana Naujokienė mokė vaikščioti, įvedė į madų pasaulį. Sunku pasakyti, kaip viskas atrodė iš šono, bet aš buvimą modeliu labiau priėmiau kaip patirtį, dėl kurios atsikračiau įvairių kompleksų. Atitikau visus standartus 90-60-90. Vėliau domėjausi antropologiškai – pasirodo, tokios proporcijos – tikrai nebūdingos moteriai, jai būtini platesni klubai vaikams gimdyti, ir t.t.

Žinoma džiaugiausi tuo, kas vyko, bet kai intensyviai gyvenau, nebuvo taip, jog atsisėdau su kavos puodeliu ir mėgavausi. Stengiausi iš to laiko paimti ką galiu. Didžiulė dovana – jog prasiplėtė ratas žmonių, kurių būčiau šiaip nesutikusi – ir menininkų, ir aktorių, ir modeliuotojų, ir fotografų.

Apie modelius gal kiek grubiai pasakysiu, bet net jei ir labai graži esi, labai išraiškinga, ir labai proporcinga, visgi esi tik pakaba rūbui. Ar tai yra vertybė? Jei žmogus iš to vėliau padaro kažkokius žingsnius į priekį, tęstinumą, verslą (kaip pavyzdžiui Renata Mikailionytė ar Meda Jonaitytė) tai jau yra vertybė, rodo gebėjimą mąstyti.

Suaugusi dėl plaukų spalvos patyrėte netolerancijos?

Man pačiai niekados nebuvo vidinės nuoskaudos dėl plaukų spalvos – kad tai mane slegia ar nepatinka. Vienintelis negeras dalykas – kad oda netoleruoja saulės.

Dailės akademija dėl plaukų spalvos visas abejones išgydė. Kaip ir madų terapija kompleksus. Pavarčius bet kurį iliustruotą meno istorijos vadovėlį ten rasi be galo daug moterų oranžinės spalvos plaukais, menininkams ji nekliuvo.

Tačiau dėl plaukų spalvos patyriau ir nelabai smagių dalykų. Buvau Vakarų Vokietijoje, apie 2000 metus ir gatvėje iš kažkokio didelio biurgerio išgirdau „judiš“. Vokiškai nesuprantu, tačiau šitą žodį suvokiau, kaip ir žmogaus neapykantą atpažinau. Kitą kartą panaši istorija atsitiko kai sėdėjome tarptautinė kompanija prie stalo, tik ten buvo vokietė, kuri labai atsiprašinėjo už to žmogaus elgesį, aiškindama, jog visur yra visokių bepročių. Juk žinote, žydų tautybės moterys dažnai būna rausvais plaukais ir labai šviesia oda, arba tamsiais plaukais ir šviesia oda. Tad mano tipažas galima sakyti kaip žydės.

Tada susimąsčiau apie tautinę neapykantą. Kita istorija apie tautų nepakantumą viena kitai, bet šįkart susijusi su lietuviais, nutiko Miunchene. Eidami gatve kalbėjome lietuviškai. Ir pamatėme, kad žmonės išgirdę ir atpažinę, jog mes lietuviai, rodo akivaizdų pasibaisėjimą, Sutikome lietuvę, kuri dirbo ir gyveno Vokietijoje. Ji labai bijojo kalbėti lietuviškai. Paklausėme, kas vyksta, ir ji papasakojo, jog neseniai mūsų tautietis labai žiauriai nužudė vokietę. Taigi, teko priimti tą mums išreikštą neapykantą. Taip suvoki, kad neši naštą už visus brolius lietuvius.

Homoseksualumas, gėjų paradas. Tai kelia daug audrų tarp lietuvių. Ką galvojate Jūs?

Kartą prieš eilę metų esu neigiamai pakomentavusi apie vieną homoseksualų žmogų. Tiesiog kelios frazės išsprūdo. Ir labai gailiuosi. Akivaizdu, jog tas žmogus man atleido, bet aš viduje jaučiuosi bjauriai iki šiol.

Su metais bėgant, suvokiau tokį dalyką – ne mano reikalas, kas su kuo gyvena. Jei tai laisvas žmonių pasirinkimas, tame nėra prievartos, neįtraukiami nepilnamečiai, tai yra jų reikalas. Kaip ir niekam neturėtų būti įdomu, su kuo aš gyvenu.

Kitas klausimas, kur tikrai nežinau, ar man būtų priimtina – leidimas homoseksulaų šeimos įsivaikinti vaikus.

Kur yra tabu, ribos Jūsų tolerancijai – ko nekenčiate, nemėgstate?

Kai man sako “Va tu taip nekenti…”, atsakau “Palauk, kad nekęstum turi pradžioje mylėti”. Nes man meilė ir neapykanta eina kaip priešybės.

Kai susimąstau, kas mane labai gasdina, ko nepriimu, tai įvardinčiau žudymą. Ypač kai motina nužudo savo kūdikį. Bet žinote, ko labai bijau – negali žinoti, dėl kokių giluminių priežasčių tas žmogus taip padarė. Ir ar kada nors gyvenime, net labai kategoriškai išsakęs prieš ką nors “labai nenoriu, nekenčiu, nepriimu, nepadarysiu, jau aš šitaip tai nepasielgsiu”, ar kada neįvyks koks psichikos lūžis ir kada nors taip nepasielgsi?

Ką dar uždrausčiau – verslas vardan ginklavimosi, bet čia pasijunti bejėgis – ką tu gali padaryti šioje vietoje kai tai vyksta pasauliniu mąstu? Gali nebent pats taikiai gyventi. Turiu du sūnus. Sakiau neduosiu žaislinių ginklų, nepirksiu kareivukų, bet paėmę pagaliuką šaudo… Ir daryk ką nori – gali jiems diegti vertybes, apie taiką kalbėti. Taip yra. Paskaičiau psichologinę literatūrą – pasirodo, tokį elgesį reikia nukreipti iš agresijos į mokymą, jog apgintų, saugotų moterį, artimuosius.

Modelio karjera jau praeityje. Ką Jūs dirbate?

Dirbu Vytauto Didžiojo gimnazijoje dailės mokytoja. Beje, esu patyrusi labai daug netolerancijos mokytojos profesijos pasirinkimui. Juk daugelis galvoja – kas yra mokytoja? Tai tos moterys, kurios nieko nesugeba daryti, jokio verslo, jokio normalaus darbo, tai ir eina į mokyklą.

Kartais tai pajauti iš kai kurių tėvelių, vaikų. Kai pamatai vaiką, kuris auklėjamas, jog visa ko viršūnė yra materija, tai tu tokiam žmogui iš šalies atrodai menkas, varganas, nunešiotas. Moksleivių tėveliai kartais elgiasi arogantiškai, bet giluminiai pažiūrėjus – jie giliai viduje nelaimingi, maskuojantys savo vidinius nepasitenkinimus ir tokiais išpuoliais norintys pastiprinti save.

Iš draugų sulaukiau irgi klausimų „Baigei dailės akademiją ir ką – mokytoja?“ O vaikus kas turi mokyti? Ar ne tie, kurie stengiasi, kad žmonės būtų kultūringi, išsilavinę, turintys ne tik žinių bagažą, bet ir pasaulėjautą… Nelabai pergyvenu dėl savęs, labiau dėl visuomenės požiūrio į mūsų darbą, nes kolegos, kurie mane supa – tai Mokytojai iš didžiosios raidės.

Mūsų pokalbis dar galėtų tęstis, bet ant Kazimieros rankų pradeda verkti iki šiol ramiai besielgusi vos mėnesio dukrytė. Dėmesio pradeda reikalauti  ir 3 metukų Karolis. Suprantu, jog man laikas eiti. O išeinant Kazimiera juokdamasi priduria – „Žinote, ko dar netoleruoju? Tų, kurie laikotarpį gimus kūdikiui įvardino „motinystės atostogos“. Kokios gi tai atostogos?“

Vienas komentaras apie “Kazimiera Matulionytė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s