Paroda Forestui Gampui

Paroda Forestui Gampui
Nors oficialus plakatas prie Taikomosios dailės muziejaus skelbia, kad iki gegužės 17d. čia vykstanti tarptautinė dailės paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“ yra programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis, tvirtai žinau, jog ji skirta tau, mano mielas drauge Forestai Gampai ir visiems tiems, kurie taip panašūs į tave, nes bėga ir bėga pirmyn.
Jolita Zykutė

Suvilioti tave į čia buvo lengva. Mano klausimas – „Ar nori į kelionę po gražiausias Europos vietas?“, sukelia blizgesį tavo akyse, o kai aš tyliai priduriu „Tau tai nieko nekainuos“, nepatikliai pasakai „Nu… gerai“. Paskui, pamatęs mus prie Arsenalo durų apsimeti, kad mano pokštas juokingas, jog viską supratai iškart. Taip, klastinga aš moteris. Bet viskas tik dėl tavęs. Pamatysi. Tu lyg niekur nieko velkiesi paltą, o aš prašau rūbininkės, kad mano ir tavąjį kabintų ant to paties pakabo ir gautą numerėlį slepiu rankinėje – taip tu būsi priverstas šitą kelionę ištverti iki galo. Pradedam.

Parodoje eksponuojami peizažai sukurti XVI-XIX amžiuje. „Peizažas“ kaip ir žodis „natiurmortas“ tau kelia žiovulį. Kelia ir man. Aš juk ne šventoji. Niekados nesupratau šito žanro, tačiau nesitikėk, kad prisipažinsiu. Sužinojęs, kad tai daugiau nei 200 paveikslų, nusiteiki juos prabėgti greitosiomis, kiekvienam skirdamas po kelias sekundes ir taip ruošiesi turėti „videoklipą“ iš skirtingų laikų ir kraštų. Neišdegs, mielasis. Žiūrėsime lėtai ir įdėmiai. Tai erzina tave. Mane irgi. Tačiau jeigu kelis šimtmečius išgyvenę paveikslai buvo sukurti, jų kažkas norėjo ir įsigijo, džiaugėsi jais, vadinasi juose kažką matė. Negi mūsų akys prastesnės už tas visas poras akių, kurios šias drobes žiūrėjo prieš mus? Jos kažką įžvelgė. Aš irgi noriu tai patirti. Nepavyksta. Ir vėl. Ir vėl.

Gal koks dešimtas paveikslas pagaliau užkabina. Audra jūroje daužo laivą, kurio šipuliai nešami į krantą, bandantys išsigelbėti žmonės. Bangų mūša užburia – tai atrodo tikrai kaip gyva. Kol tu pusbalsiu sakai, jog tau patinka, kaip šitas dailininkas sugebėjo nupiešti vandens skaidrumą, aš suprantu, jog mano viduje po šito darbo kažkas pasikeičia. Kurį laiką buvęs vidinis susierzinimas, kad viskas vyksta taip lėtai, pagaliau nurimsta. Atsipalaiduoja ir išnyksta, nes aš jam pasiduodu. Girdi? Tačiau čia nėra pralaimėtojų. Laimi visi. Net ekspozicijos prižiūrėtojos, kurioms ko gero linksma stebėti žmones, besimokančius pamiršti skubėjimą.

Akys jau nesiblaško, o ramiai neria į kiekvieną, didelį ar mažą, paveikslą. Ir aš matau. Pagaliau suprantu, kodėl kažkokiems olandams kadaise buvo gražu tolstančių karvių pasturgaliai tarp medžių, mažas smulkmeniškai ištapytas peizažiukas su važiuojančiu vežimu ar tekantis upelis. Jei paklaustum kodėl – pasakyčiau „Todėl, kad gražu“. Žvilgsnis vaikšto paveikslais ir aš jau ragauju kiekvieno jų erdvę, tą kažką, kas slypi už dažų. Po kiek laiko pasiduodi ir tu. Taip, taip, paveikslai nugali ir tave vienintelį nenugalimąjį, tavo amžiną norą bėgti, priverčia sulėtinti žingsnį ir įtraukia į save stabdydami laiką. Sustok, Forestai, sustok. Tau tikrai bus malonu.

„Audra lanksto medžių šakas kaip rankas“,- sakau aš, o tu klausi, ko staiga tapau ultraromantike ir pradedu kalbėti eilėmis. Taip, aš pamečiau galvą dėl to XVIII a. monogramisto, kurio išliko tik inicialai F.E. Jis sugebėjo pagauti vėją taip, kaip aš jo nesu iki šiol patyrusi. Žinai, o man gaila, kad mudviejų su tavim buvimas nebus įamžintas nei vienoje drobėje. Ne, aš nenoriu savo portreto. Norėčiau gyventi tokiame pasaulyje, kur laikas bėga taip skalsiai, jog žmonėms jo užtenka, kad pamatytų ir pasimėgautų keliu einančiomis moterimis, mėnesiena miške ar tirpstančiu sniegu.

Ekspozicija suskirstyta ne amžiais, autoriais ar šalimis, o pagal tematiką. Taip gali patirti kalnų įvairovę, pamatyti kokia skirtinga gali būti jūra ar lygumos. Pamatęs vieną iš snieguotų Alpių viršūnių neištveri – „Prieš pusantro mėnesio buvau slidinėti Alpėse“. Neištveriu ir aš – „Gal galim šį kartą pakalbėti ne apie tave? Ne, nevadinu tavęs egoistu. Tiesiog patylėkim, ką?“. Paveikslai seka vienas po kito, ir staiga tu sakai, kad tau „nesusifokusuoja“ vaizdas – viskas išplaukę. Priverti mane nusišypsoti – tokia tapybos technika atliktą darbą reikia žiūrėti ne iš arti, o iš kelių metrų atstumo. Taigi, stebėdamas ekspoziciją pamatysi ne tik skirtingų šalių gamtovaizdžius, bet ir dailės evoliuciją, skirtingas tapybos technikas. Kaip sako vienas iš parodos kuratorių Lothar Schultes, peizažai „tampa žmogaus jausmų sinonimais. Jie simbolizuoja nuotykius, laisvę, begalybę, šviesą, karštį ir aistrą, taip pat paslaptį, nykumą ir melancholiją“. Nežinau, ar sugebėjome tai patirti mudu, bet jaučiu, kad tau buvo įdomu.

P.S. Sakydama, kad paroda nieko nekainuos – melavau. Bilietų kainos 6-3 litai, tačiau tokia kaina už visą Europą beveik „niekas“, ar ne?

Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva” 2009 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s