Tomas Girdzijauskas

Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva“ 2009 m. pavadinimu “Prisikėlimo mitas“

Eruditas ir lektorius Tomas Girdzijauskas, daugiau nei 15 metų gilinasi į  senųjų civilizacijų palikimą universalių dėsnių srityje, tad viltingai klausiame jo – kodėl taip trūksta baltos spalvos Baltijos pakrantėje ir kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kad jos būtų daugiau.

Jolita Zykutė

 

Kai kas kalba „Krizė – galimybė naujiems dalykams atsirasti“…

Kaip tik vedu seminarus apie krizę, tad prie šios temos praleidau nemažai laiko. Mano žiniomis, kokio masto krizė bebūtų – pasaulio, valstybės, vieno žmogaus, – ji skirta tam, kad įvyktų evoliucinis šuolis. Krizė yra tarsi aušra prieš kažkam labai svarbiam įvykstant, tai gimdymo skausmai prieš atsirandant kažkam nauja , tad atsiranda daug įtampos, neapibrėžtumo, o didžiąją žmonių dalį nežinia gąsdina. Krizės metu atsiskleidžia kortos, slapti motyvai, ypač moraliniuose dalykuose, tai atveria akis, išblaško iliuzijas. Pavyzdžiui ekonomikoje paaiškėja tikroji pinigų vertė. Žvelgiant į dabartinę pasaulinę krizę, rasime požiūrio kampų, iš kurių žvelgiant jos nėra, viskas gerai – tiesiog vyksta natūralus procesas. Krizė kiniečių kalba reiškia „pasikeitimas, perėjimas“. Mokymuose vadovams patariama: nesvarbu jų verslas šiuo metu yra krizės paliestas, ar ne, visados visose krizėse ieškoti atvirkštinės – pozityviosios pusės. Nes tai – fantastiškų naujų galimybių metas, kurios atsiveria būtent tada. Didžiausi provežiai žmonijoje  padaromi ir daugiausiai turtingų žmonių iškyla būtent krizių metu.

Kokiu kampu reikia žiūrėti, kad patikėtume, jog krizė yra gerai?

Pradžioje pasiaiškinkime, kodėl įvyko krizė. Dauguma pasaulio žmonių bendrauja per atstumą – dažniausiai be emocijų keičiasi prekėmis ir paslaugomis. Svetimų žmonių bendravimo kalba yra pinigai. Jei materialų gerbūvį per daug sureikšminame – bendravimas per pinigus žmones atitolina, nes bendraujame per popierius, abstrakčius skaičius su minimumu jausmo arba net prieštaringais jausmais – juk kiekviena pusė sandėrio metu nori gauti daugiau pinigų. Taigi, krizė žmones grąžina atgal į tikrą žmogišką bendravimą, juos per nauja suartina, priverčia susitvarkyti su savo jausmais ir emocijomis. Tai tarsi „nunulinimas“ chronometruose, mygtuko „restart“ paspaudimas kompiuteryje – žmonijos „sistema“ nuklydo, tad gamta pasirūpina, jog būtų grįžta atgal į teisingą gyvenimo kryptį. Didėjo susvetimėjimas, egoizmas, per didelis dėmesys pojūčių dirginimui, o juk didžiausias gyvenimo malonumas – stiprus, šiltas, kokybiškas, daugiau būna šeimoje, daugiau intymaus bendravimo, daugiau gimsta vaikų. Jei nebūtų krizių, žmonės taptų robotais, visiškai užsidarytų į save. Krizė atgaivina kraujotaką, entuziazmą, grąžina mus į pilnavertį gyvenimą tokį koks jis turi būti iš tikrųjų.

Kai kas bando prognozuoti šią krizę pagal praeityje vykusias krizes. Kiek tai realu?

Istorijos tėkmėje vieno žmogaus gyvenimas – tik mirksnis. Jis žvelgdamas į savo situaciją mato itin siaurą visos istorijos fragmentą, neaprėpia viso paveikslo, todėl jam sunku daryti išvadas ir sunku prognozuoti krizę. Eiliniam žmogui tai net neįmanoma, nes jei žmogus žinotų tokius dalykus, tai „paplanuotų“ ir viskas pasikeistų. Visgi žmonijoje yra tokių protų, kurie tai sugeba įžvelgti. Pavyzdžiui Prancūzijos rumunas Mircea Eliade, pasaulinio lygio religijų tyrėjas, bene garsiausios šios srities specialistas, parašęs knygą „Amžinojo sugrįžimo mitas“. Jis atrado, kad visi pasaulio tikėjimai turi bendrą mintį, kurią sunku iškart pastebėti, bet ji yra – viskas teka ratu, amžinai kartojasi, mes gyvename Amžinybės rate, pasaulyje nieko nėra iš esmės naujo. Taip, detalės naujos, tačiau esmė – ta pati. Taip galima įžvelgti ir atvirkštinę krizės pusę.

Kaip įžvelgti krizės atvirkštinę pusę? Ir ką daryti ją pamačius?

Gamtoje veikia lyg dvi jėgos auginančios mus. Viena elgiasi švelniai, kita griežtai. Jos abi vienu metu skatina augimą- viena spaudžia, stumia lyg iš apačios skausmingai, jėga; kita vilioja ir traukia mus įdomumu, malonumu, džiaugsmu, skatina entuziazmą. Pagrindinis uždavinys: veikti taip aktyviai įdomumo, entuziazmo pagrindu, kad skausmingas spaudimas nespėtų prisivyti. Prilipti prie gerosios jėgos, kaip sako kitas garsus mitų ir tautosakos tyrėjas Joseph Campbell – pagauti laimės siūlą ir niekada jo nebepaleisti. Krizės metu šios abi jėgos ryškiai veikia vienu metu.

Jei fokusuosi dėmesį į negatyviąją pusę – prarasi žadą iš baimės ir neteksi jėgų. Jei žiūrėsi į pozityviąją – apims užsidegimas ir aistra veikti. Klausimas – kur fokusuoji dėmesį? Todėl ir pasakyta – kai eini pirmyn – nesižvalgyk atgal!

Kiek vienas žmogus gali pakeisti situaciją visuomenėje?

Eilinį žmogų aplinka visiškai įtakoja – klimatas, geografinė padėtis, religinė terpė, valstybė, socialinis sluoksnis. Eilinis žmogus aplinkos keisti negali, tai ji jį keičia. Veikia gyvenimo stadijų dėsnis, t.y. gimstame gimdymo namuose, bet ten negyvename, iki 18 metų gyvename savo tėvų namuose, po to peraugame šį “lizdą“ ir pradedame savarankišką gyvenimą, kuriame jau savo “lizdą“. Žmogus periodiškai „išauga“ savo aplinką – kai jis „išauga“ mokyklą, pereina į darbą. Jei aplinkoje užsisėdi per ilgai, ji tampa jam netgi pavojinga (pavyzdžiui jei vaisius nuspręstų negimti, jis žūtų). Taigi, gyvenime yra etapai, kai aplinka gali spausti, o žmogus lyg spąstuose nežino ką daryti. Tada reikia sąmoningai suprasti, jog reikia keisti ne atskirus aplinkos elementus, o spręsti iš esmės – ieškoti kitos, palankesnės aplinkos.

Tačiau visai kitaip yra su vedliais ir aktyviaisiais. Kita pusė – dvasios srityje žmogus turi užslėptą galią keisti kitus, tačiau tam reikalinga vienintelė sąlyga – jis pats turi stipriai pasikeisti iš vidaus, tiesiog degti netuziazmu. Jei asmuo, kurio entuziazmo laipsnis didesnis nei kitų, tas, kurio vidinės pastangos ir norai yra stipriausi, būtent jis labiausiai įtakoja kitus, kiti neišvengiamai seka paskui jį. Tai veikia rezonanso principu – visos gyvos būtybės lyg sujungtos į sistemą, ir jei vienas sistemos narių jų stipriai keičiasi, tai paveikia ir kitus. Aplinkinius žmones toks viduje sparčiai  progresuojantis žmogus veikia labai magnetiškai. Tai vadinama charizma.

Vadinasi, jei esame nepatenkinti situacija Lietuvoje, turime dvi alternatyvas – pasitraukti iš čia arba medituoti ir savo vidinės galios jėga kelti revoliuciją?

Ne revoliuciją, bet evoliuciją. Permainas reikia daryti savyje. Pirmiausia ne teisių reikia reikalauti, bet vykdyti  pareigas. Pilietines pareigas. Tai reiškia – kooperuotis ir vertikaliai, ir horizontaliai. Kaip pasakyta garsaus Kinijos išminčiaus Konfucijaus: jei nori įvesti tvarką valstybėje – pirmiau įsivesk tvarką savo šeimoje, jei nori tvarkos šeimoje – pirmiau įsivesk tvarką savo charakteryje, jei nori tvarkos savo charakteryje – išmok klausyti savo sąžinės balso. Pradėti ir reikalauti reikia pirmiausia nuo savęs. Vedliai visada skiriasi nuo pavaldinių tuo, kad pirmiausia yra begalo reiklūs sau. Gyvenimo dėsniai iš žmogaus reikalauja, kad jis laipsniškai rūpintųsi vis didesniu kiekiu būtybių – iš pradžių savimi, paskui sutuoktiniu, tada atsiranda vaikai, kas priverčia žmogų eiti dirbti (klientai ir pan.). Ateina etapas, kai žmogui natūraliai pradeda rūpėti visa šalis. Jei visuomenėje daug tokių žmonių kurie tai suprato – visuomenėje gali įvykti bendravimo ir bendradarbiavimo stebuklas, valstybė gali pasukti savo kryptį į ekonominio stebuklo pusę.

Toks rūpestis visais ateina tik tam tikrame amžiuje?

Brandą gali paskatinti švietimas, o šis – tik sutvarkius pasaulėžiūrą, suformavus tiesingas vertybes. Bet kokiu atveju, matome, kad Lietuva – nėra pilietiška šalis. Jai reikia veikti tautinės valstybės kryptimi. Esame užsidarę. Naudojant verslo terminus galima pasakyti – pas mus sutrikusi vidinė komunikacija. Reiškia – santykiai tarp institucijų, tarp verslo partnerių, viduje giminių, ir ypač viduje šeimų. Tai horizontaliai. O vertikaliai – nėra deramo ryšio tarp Valdžios ir Tautos, nėra ryšio tarp Tautos ir Valdžios. Vidinės komunikacijos problema- tai nemokėjimas susišnekėti žmogiškame lygyje. Tuomet daromos vadinamos “žmogiško faktoriaus“ klaidos. Dabar Lietuvos pilietis –vartotojas, nemoka arba nenori kurti šalies labui, o istorijos patirtis rodo „jei gentis nepakankamai kūrybiškai aktyvi, jei nevykdo savo vaidmens – ji praranda savo žemę“.

Tapsime vergų tauta?

Pasyvus žmogus tarnaujantis savo egoizmui yra faktinis vergas. Ir tai didesnė lietuvių problema nei ekonominė suirutė. Egzistuoja toks dalykas kaip tautos kelias arba etnoso dinamika. Vydūnas kalbėjo – jei Lietuva nepradės vykdyti savo rolės – ji išnyks. Įsivaizduokite – jei ateitume į darbą ir nedirbtume kas būtų? Tokius darbuotojus tiesiog išvytų.  Lietuvos paskirtis, vaidmuo, rolė, misija – kaip ją bevadintumėme – labiausiai spręstinas klausimas šiuo metu. Vaidmuo ir ekonominis, ir politinis ir pasaulėžiūrinis. Tai lyg visos šalies profesinė orientacija – mes patys nežinome, kokia ji. Yra nuomonių, kad ją reikia arba antšviežinti, atnaujinti arba net sukurti visiškai naują. Tačiau mano nuomone tautų misijose keičiasi tik forma, tačiau esmė išlieka ta pati. Misija – tai, ką tauta, šalis daro geriau nei kitos. Štai visame pasaulyje laivybos terminai – olandų kalba, nes jie laivyboje istoriškai buvo stipriausi. Japonai ir kiniečiai garsėja savo kruopštumu, Japonijoje buvo sukurta pirma mikroschema pasaulyje, o į Kiniją dėl jų skruzdėliško darbštumo persikėlė didžioji dali pasaulio gamybos. Rusija – šiuo metu lyg žaliavų sandėlis, savo dujų kainomis „šokdina“ Europą. Tačiau Rusijoje glūdi ir gilesni vaidmenys. Suomiai turi „Nokia“, apie kurią sukasi visa jų ekonomika, estai sukūrė „Skype“. Misija yra tautos gyvenimo tikslas, prasmė, pagrindinė veikla. Išsprendus šalies paskirtį įvyktų milžiniškas šuolis. Įsivaizduokite – apie 60 procentų tautos dirbtų viena kryptimi. Kiekviena tauta turi savo konkurencinį pranašumą, jį turime rasti ir mes.

Mūsų šalies žmonės nusivylę parlamentu, vyriausybe, ne vienas klausia „Na, kiek gi galima vogti? Ar ten kas nors apskritai dirba?“

Kiekvienoje visuomenėje, net kur daug korupcijos, visada yra grupė žmonių, kurie nuoširdžiai dirba, bando aktyviai keisti situaciją. Jūsų minėtos problemos šaknys yra daug giliau. Tai lyderio problema. Lyderių atsiradimo teorija sako, kad kilus problemai iš esamos komandos atsiranda žmogus, kuris neišvengiamai ima vadovauti, nes jis aktyvesnis už likusius. Situacija tai tiesiog išprovokuoja. Lyderiai yra amžinas deficitas (ir kiekiu, ir kokybe), jų visados trūksta, o žmonių masės visados “perteklius“. Net kai lyderių yra, kyla kokybės problema – kad jie vestų kuo kokybiškiau. Kiekvienas lyderis turi pats apsispręsti, atsakyti sau „Kodėl būtent aš tai turėčiau daryti?“, nes ant jo pečių gula atsakomybė, tačiau tuo pačiu gundo garbė, pripažinimas. Šalies mastu valstybės, tautos sėkmė priklauso nuo viena  gana paslaptingo faktoriaus – nuo teisingo lyderio atsiradimo, t.y. ar yra bent vienas pavyzdinis laimingas pilnavertiškas, geras, gyvybingas, subalansuotas, sveiko mąstymo žmogus. Jei jo nėra, aplink tik asmenys-funkcijos, tai visi pasąmonėje yra nusivylę galvodami: „žmonės yra egoistai, pasaulis yra beprasmis“, o jei atsiranda bent vienas teisingas žmogus, tada visi pasąmoningai tiki, kad jei yra gero teisingo žmogaus pavyzdys, tai vadinasi „teisingumas egzistuoja, laimė įmanoma, pasaulis yra prasmingas. Jei jis taip gali, galiu ir aš“. Neįtikėtina, bet tai įkvepia visą tautą, o jei tokių „gero teisingo žmogaus“ pavyzdžių yra daugiau, tai prasideda neišvengiamas šalies progresas ir kilimas.

Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva“ 2009 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s