Nuogas kūnas

 Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija“ 2012 m.

Nuogas kūnas

“Nesuprantu, kodėl tiek triukšmo dėl nuogo kūno? Juk tai tik kaulų ir mėsos krūva, aptraukta oda”,- sakė vieno filmo herojė. Samprotavimas visiškai teisingas, bet nepanašu, kad triukšmas ir susidomėjimas nuogumu liautųsi. Kodėl nuogas žmogaus kūnas mus taip veikia – traukia, bet tuo pačiu ir gąsdina, kad norime jį tuoj pat pridengti?

Jolita Zykutė

Berods penktoje klasėje geriausia draugė kaip didžiausią paslaptį papasakojo apie knygą, kurioje yra visiškai nuogo berniuko nuotrauka ir jo daiktas (o siaube!) parodytas su visomis smulkmenomis. Pasakojimas sukrėtė, bet įsivaizduokite mano nuostabą, kai ji pasakė knygos pavadinimą – N.Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Tai buvo mano tuometinė mylimiausia knyga, kurią buvau skaičiusi bent tris kartus, nes joje perpasakotos dievų ir žmonių santykių peripetijos buvo kur kas įdomesnės nei Vinetu nuotykiai.

Kaip galėjau skaitydama nepastebėti tokios nuotraukos!? Grįžusi perverčiau knygą ir radau. Joje – nuogo mažo berniuko su visomis kūniškomis smulkmenomis skulptūra. Kūnas išsirietęs, pilvukas ir jo daiktas išvirtę į priekį, nes berniukas kovoja su jį smaugiančia gyvate – taip atvaizduotas kažkurio iš Olimpo dievų kerštas už kažkokį prasižengimą vieno herojaus šeimai. Žvelgiau į nuotrauką ir negalėjau suprasti – ar tikrai čia tai, kas taip sukrėtė mano draugę, o paklausius jos žodžių ir mane? Visa knyga buvo iliustruota Senovės Graikijos skulptūrų nuotraukomis, kuriose nuogumo netrūko, kaip vyrų, taip ir moterų. Man tai atrodė visai normalu, bet draugei savosios nuomonės nepasakiau, nes jutau, kad tai jai bus nesuprantama. Taip prieš porą tūkstančių metų sukurtos nuogo berniuko skulptūros atvaizdas supurtė dviejų XX a. 8 deš. pabaigoje gyvenančių mergaičių pasaulį. Galima tik įsivaizduoti, kiek „dramų” dėl žmogaus kūno nuogumo vyksta kasdien.

 

Be kailio, bet apsirengę

Mokslininkai spėja, jog tai, kad žmogaus protėviai neteko kailio, saugojusio nuo saulės kaitros, yra vienas esminių evoliucijos posūkių. Vertikali stovėsena, daugybė prakaito liaukų odoje lėmė, kad kūno „vėsinimo sistema“ lyginant su kitais gyvūnais buvo visiškai kitokia, dėl ko smegenys pradėjo labiau vystytis ir galiausiai tapome homo sapiens. Visgi netekę kailio pradėjome naudoti drabužius. Kodėl? Teorijų daug – drabužiai buvo apsauga nuo šalčio, piktųjų dvasių, tarnavo kaip papuošalai ar būdas išreikšti hierarchiją ir galią (geriausias genties medžiotojas bus pasipuošęs geresniu sumedžioto gyvūno kailiu nei koks nevykėlis šaulys).

Viena iš teorijų paaiškina ir tai, kodėl ne tik rengiamės, bet ir gėdijamės nuogumo – žmogaus kūdikio priežiūra reikalavo daug laiko ir resursų, tad abu tėvai turėjo įsipareigoti vienas kitam, taip garantuodami vaiko globą (ir giminės tęstinumą). Drabužiai, pridengiantys nuogumą, slėpė nuogą kūną, kad jis nebūtų pagunda, tad aprengtas kūnas tapo signalu aplinkiniams, kad nesi prieinamas seksualiniams santykiams „iš šalies“. Pažeidus įsipareigojimą kitiems ir sau, kyla gėda, o ją išduos prasikaltusiojo kūno reakcijos, kurias pastebės aplinkiniai. Žmonės nemėgsta gėdos jausmo, tad jis gali puikiai reguliuoti mūsų elgesį.

 

Nuogumo tabu ir nauda

Skirtinguose pasaulio kampeliuose egzistuoja savi nuogo kūno tabu ir leidimai, kurie yra savotiškas raktas į tos šalies istoriją ir kultūrą. Suomijoje saunoje nuogi sėdi visi šeimos nariai, o Vokietijoje sporto klubo saunoje kartu nuogi sėdi ir vyrai, ir moterys, o jeigu įeisite ten su maudymosi kostiumėliu, pasijusite nejaukiai ir susigėdę lyg… būtumėte nuogas apsirengusių žmonių kompanijoje. Jeigu nudistų bendruomenėje bandysite genitalijas prisidengti rankomis, jūsų veiksmai bus palaikyti nepadoriais gestais. Tad bent kiek susipažinę su tokia vieni kitiems prieštaraujančių draudimų (ir leidimų) įvairove, greitai suprasime, kad drabužiai, kaip ir nurodymai, ką jais pridengti, o ką galima palikti nuoga – tiesiog socialinis susitarimas, savotiškas žaidimas. Tik apie tai mes pamiršome, ir dažnai „žaidžiame”“ taip įsitraukę ir patikėję jo rimtumu, kad kitaip besielgiančius vertiname kaip begėdžius ar nusikaltėlius. Kaip tikina nudistų pliažą ar stovyklą aplankę žmonės, nuogumo baimę ir (ar) gėdą galima įveikti – reikia tiesiog nusirengti. Kai laikui bėgant širdis nustoja spurdėti ir apsidairai, supranti, kad aplink visi nuogaliai, ir jiems visiškai nerūpi tavo kūno svoris ar genitalijos, pamažu ateina nusiraminimas.

Nebūtina eiti į nudistų pliažą, pabūti nusirengus galima ir namuose, nes tai sveikatai naudingas dalykas. Oda geriau kvėpuoja, kūno nevaržo drabužiai, dėl ko laisvai cirkuliuoja limfa ir kraujas, netrikdomas virškinimas, kūnas gauna daugiau natūralaus vitamino D (būnant ne uždaroje patalpoje), mažėja stresas, cholesterolio kiekis kraujyje ir t.t.

Begėdžiai, bet labai moralūs

Yra duomenų, kad krikščionybės pradžioje iki 5 amžiaus, krikšto metu ir krikštijamasis, ir krikštytojas metu būdavo nuogi, nes Adomą Dievas sutvėrė nuogą, o tai reiškia, tokia yra natūrali nekaltumo būsena. Šv.Paulius kalbėjo, kad kūnas – Dievo sutverta karalystė, kuriam nereikia jokių išorinių papuošalų. Visa tai buvo pamiršta, kai viduramžiais įsigalėjo požiūris į kūną kaip niekingą, tik ir laukiantį progos nusidėti, sutvėrimą. Tai giliai įsišaknijo visuomenės sąmonėje, ir ką bekalbėtume apie laisvą visuomenę, daugeliui nuogas – reiškia pavojingas, ištvirkęs, be moralės,. Ar tikrai?

JAV atliktame tyrime buvo apklausti 384 studentai, kurie pritaria ar priešinasi nudizmo idėjoms (iš viso apklausoje dalyvavo 10 nudistų). Nustatyta, kad nudizmui pritariantys jaunuoliai buvo politiškai liberalesni, atviresni seksualumui, tolerantiškesni religinėms ir seksualinėms mažumoms, o svarbiausia – turėjo pozityvesnį požiūrį į savo kūno išvaizdą nei tie, kurie kategoriškai pasisakė prieš nudizmą.

 

Nedelsiant apsirenkite, madam!

„Sex sales“ – „seksas parduoda“,- sako reklamos kūrėjai, ir tai pagrindinė priežastis, dėl ko mus bombarduoja apsinuoginusių kūnų lavina, nesvarbu, ar prekė yra dantų šepetukas, ar naujos laidos visureigis. Suomijoje 2011 m. atlikti tyrimai patvirtino, kad į nuogo kūno fotografijas žvelgiame ilgiau nei apsirengusio, o tuo metu į smegenis siunčiami „seksualiniai“ impulsai. Vyrai į nuogą moters kūną žvelgia ilgiau nei į vyro, nors moterys į abiejų lyčių nuogalius žvelgia su vienodu susidomėjimu. Visgi labai smalsu, kokie būtų tokio tyrimo rezultatai, jeigu apklausoje būtų dalyvavę kitokį požiūrį į nuogą kūną turintys žmonės, kurių akys (ir protai) yra „pripratę“ prie nuogumo, nes kaip pasakė vienas nudistas , „Gal kas matydamas nuogų žmonių grupę ir galvoja apie seksą ar orgijas, bet man pirma mintis – apie tinklinio žaidimą“.

Ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad grožis slypi ne žiūrimame objekte, o žiūrėtojo akyse? Juo labiau, kad niekur neteko rasti informacijos apie tai, kad kokios nuogalių aborigenų genties kasdienį gyvenimą trikdytų tai, kad jie nuolat vaikšto neapsirengę ir dėl to kamuoja mintys apie seksą. Gal viskas daug sudėtingiau ir dėl padidėjusio susidomėjimo nuogu kūnu kaltas ne nuogas kūnas, o tai, kad nuogumas yra laikomas tabu? Kas atsispirs norui sulaužyti draudimą?

Kaip pamilti save ir nuogą, ir apsirengusį?

Kartą teko bendrauti su vyriškiu iš konservatyvios musulmoniškos šalies, kur moterys turi dėvėti čadras. Bandžiau jam išdėstyti, kaip tai negerai, tačiau jo argumentai buvo geležiniai – „Mane stebina vakariečių vyrai, kurie eina gatve ir didžiuojasi, kad jo moteris trumpu sijonu ir visi mato, kokios jos ilgos kojos. Juk jis ją išstato kaip parduodamą prekę“. Toks požiūris verčia prisiminti apie pagarbą savo kūnui, teisę į intymumą ir kiek senamadišką pasakymą „Mano nuogumas – mano paslaptis“. Ar tikrai visados norime savo paslaptis atskleisti kitiems? O gal esame verčiami tai daryti?Milžiniškas masinės žiniasklaidos poveikis – dalykas, prieš kurį atsispirti sunku. Matydami, jo žalą, psichologai ieško būdų, kaip jį įveikti, kaip išmokti priimti savo kūną (nuogą ar apsirengusį) tokį, koks jis yra. Kai kuriose vakarų Europos šalyse siūlomi medijos raštingumo mokymai – tai yra nuodugniai pateikiant fotografijas “prieš” ir “po” aiškinama, kaip žurnalų puslapiuose su fotoshopo „gimsta“ tobuli kūnai. Nors atrodytų, kad tai turėtų padėti protui grįžti į vietą”, visgi rezultatai rodo, kad tokie mokymai pakelia raštingumo lygį ( kitaip tarinat, supratimą, kaip tokios nuotraukos padaromos) , o įtakos savo kūno vertinimui nedaro…

Anglijos psichologijos profesorė ir kūno vaizdo (body image) ekspertė Renee Engeln-Maddox teigia, kad vienintelis būdas, kas gali padėti – „vidinių filtrų“ sukūrimas. Ji analizavo, kodėl buvo tik vienas atvejis, kai medijos raštingumo kursai davė rezultatus – tai yra juos lankiusios moksleivės, kursams pasibaigus, iš tiesų pradėjo pozityviau suvokti savo kūną. Pasirodo, jos visos mokėsi mokykloje, kuri akcentuoja, kad tai, ką tu sugebi, ką moki, yra daug svarbiau nei tavo išvaizda. Tad „receptas“ labai paprastas – dėmesį sutelkti ne į klausimą, susijusį su išvaizda “Kaip aš atrodau?”, o pažvelgti plačiau – paklausti savęs “Kokia asmenybe noriu būti?“. Išmokus naują kalbą ar šokti, pradėjus savanoriauti ar užsiėmus kita įmonia ir prasminga veikla, , pasak Renee Engeln-Maddox, visai kitaip jausimės.

 

Apsinuoginęs – reiškia jaučiantis ir pažeidžiamas

Naujausi JAV Marialndo universiteto psichologo Kurt Gray ir kolegų tyrimai paneigia anksčiau egzistavusį įsitikinimą, kad regėdami kito nuogą kūną, stebimą žmogų, gyvą ir mąstantį, tiesiog paverčiame objektu – daiktu. Buvo pasiūlyta „dviejų protų teorija“, pagal kurią žmogus turi patiriantįjį ir veikiantįjį protą. Patiriantysis protas veikia, kai jaučiame skausmą, malonumą ir emocijas; veikiantysis kai planuojame ir užsiimame savikontrole, kažką veikiame. Nustatyta, kad žvelgdami į apsinuoginusį žmogų tiek vyrai, tiek moterys suvokia jį skirtingai, nei stebėdami jį apsirengusį:. Apsinuoginusiojo protą jie pradėdavo vertinti labiau kaip patiriantįjį, o ne veikiantį. Aiškindamiesi tokio elgesio priežastis mokslininkai spėja, kad žmonės nesąmoningai galvoja apie kūnus ir protus kaip skirtingus, netgi priešingus dalykus – gebėjimą veikti ir planuoti priskiria protui, o gebą jausti ir patirti priskiria kūnui. Beje, nors mažai drabužių dėvintys ar nuogaliai buvo apibūdinti kaip mažiau moraliai atsakingi, jie taip pat buvo įvardinti kaip labiau jautrūs žalai ir todėl jiems būtina skirti daugiau globos.

Tad belieka retoriškai pastebėti – gal noras apsirengti yra nei daugiau nei mažiau tik noras apsisaugoti? O gal geriau visi nusirenkime, ir pasaulis taps jautresnis ir draugiškesnis?