Prisilietimų rojus

 Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija“ 2012 m.

Prisilietimų rojus

„O dabar susitaikę apsikabinkite“ – prisimenu mamos žodžius, sakomus po kiekvienų peštynių vaikystėje. Dažniausiai toks apsikabinimo ritualas būdavo kiek nenuoširdus, galvoje sukdavosi mintys, kad kaltasis tuoj atsigriebs už savo nedorybes, vos mama nusigręš, tačiau, įvykdžius nurodymą apsikabinti, viduje piktumas tarsi atlėgdavo ir, žengus žingsnį atgal nuo priešininko, mintys būdavo daug šviesesnės. Nepamenu nė karto, kad po tokio susitaikymo ritualo būtų vėl kilęs karas. Ko gero, tai patyrėte ir Jūs. Mamos metodas stebuklingai veikė. Šiuolaikiniai mokslininkų tyrimai patvirtina: apsikabinimas, kaip ir bet koks prisilietimas, veikia mus ir dažnai daug labiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Jolita Zykutė

Nustatyta, kad jeigu mokytojas draugiškai ir palaikančiai paliečia mokinių ranką ar nugarą, jie beveik du kartus dažniau nei nepaliestieji pasisiūlo būti savanoriais pamokoje. Jautrus ir dėmesingas gydytojo prisilietimas pacientui paliks įspūdį, kad apsilankymas tęsėsi dvigubai ilgiau, lyginant su pacientų, kurie nebuvo paliesti, nuomone.

Vieno eksperimento metu, kai motinos naujagimius nešiojo kasdien po tris valandas (vidutiniškai vakarietė motina kūdikį dieną nešioja 1–2 valandas), jie tapo ramesni, mažiau verkė, ilgiau miegojo naktimis. JAV psichologai, tirdami dvejų metų amžiaus vaikus, kurie dėl ligos buvo atskirti nuo tėvų (ir todėl buvo mažiau liečiami), pastebėjo, kad jie sunkiau užmiega ir blogiau miega.

 

Profesionalių prisilietimų nauda

Pirmieji rašytiniai duomenys apie masažą mus pasiekia iš Kinijos (2700 m. pr.Kristų), tačiau “gydymo rankomis” vaizdų rasime jau pirmykščių žmonių uolų piešiniuose. Hipokratas, laikomas šiuolaikinės medicinos pradininku, viename iš veikalų rašė, kad gydytojas turi išmanyti daug dalykų, tačiau labiausiai – “trynimą”.

JAV įsikūręs Prisilietimų tyrimo institutas atliko daugiau nei 80 tyrimų, siekdamas išsiaiškinti masažo poveikį skirtingo amžiaus žmonėms sergantiems įvairiomis ligomis. Rezultatai įspūdingi – masažas gali raumenų ir stuburo ligomis sergantiems ligoniams sumažinti skausmą, diabetikams sumažinti gliukozės kiekį, o stebint AIDS ir vėžiu sergančius pacientus buvo pastebėta, kad po masažo jų organizme padaugėjo ląstelių, žudančių ligotas ląsteles.

Vienos gydymo įstaigos personalas ir studentai visą mėnesį kasdien gaudavo 15 minučių masažo. Pastebėta, jog, palyginti su to negavusiais, jie tapo atidesni ir jiems prireikė mažiau laiko pasiruošti matematikos testui. JAV pirma laiko gimę kūdikiai buvo masažuojami kasdien tris kartus po penkiolika minučių ir 47 proc. greičiau nei nemasažuojami priaugo svorio, nors maitinimas buvo vienodas. Jie tiesiog geriau vystėsi! Įdomu, kad net praėjus aštuoniems mėnesiams jų protinio ir judesių išsivystymo pranašumas, lyginant su nemasažuotais kūdikiais, buvo akivaizdus. Kito eksperimento metu buvo masažuojami tiriamieji, kuriems pasireiškė migrena. Jiems ne tik sumažėjo galvos skausmai, bet ir apskritai pagerėjo savijauta ir nuotaika.

Masažas naudingas ne tik ligoniams, bet ir ligų profilaktikai, nes jis skatina imuniteto stiprėjimą ir mažina streso hormonų kiekį. Juk stresas – viena iš pagrindinių „perdegimo darbe“ sindromo priežasčių, streso sukelti sutrikimai sudaro nuo 80 iki 90 susirgimų, dėl kurių kreipiamasi į šeimos gydytojus. Taigi, kovojant su įtampa verčiau „tabletę nuo nervų“ iškeisti į „įtampą nuimančias rankas“.

Prisilietimai ir emocinė gerovė

Prisilietimai teigiamai veikia ne tik mūsų kūno, bet ir psichikos sveikatą bei emocijas. Kūdikiams prisilietimai – gyvybiškai svarbus dalykas. Liečiant užsimezga kūdikio ir tėvų ryšys, tai leidžia bendrauti – juk žodžių prasmės naujagimis nesupranta. Taigi, lietimas – pirmoji kalba, kurios išmokstame gyvenime. Kūdikystėje patirti apsikabinimai ir glostymai padeda sukurti sveiką savęs vaizdą ir patvirtina, kad esi mylimas ir priimtas. Psichologai nustatė, kad tai, kaip esame liečiami ir kaip dažnai tai vyksta, tiesiogiai susiję su tuo, kaip mes vertiname save. Tai esminis penas savivertei!

Jeigu pora nustoja liesti vienas kitą, tai ženklas, kad jų santykiai pašlijo. Ir atvirkščiai: jeigu partneriai dažniau liečia vienas kitą, jie labiau patenkinti tarpusavio santykiais.

Prisilietimai padeda išmatuoti šeimos narių tarpusavio artumą. 2009 m. JAV vykdyta apklausa parodė, kad beveik pusė apklaustųjų (45 proc.) mano, jog emocijų reiškimas prisilietimais (pavyzdžiui, apsikabinimas) labiausiai stiprina šeimos narių artumo jausmą, daug labiau nei vakarieniavimas kartu (31 proc.) ar dalinimasis dienos įspūdžiais (21 proc.). Jeigu vaikas per dieną apkabinamas 4 ar daugiau kartų, jis daug mažiau jaudinasi dėl šeimos finansinės padėties per ekonominį sunkmetį nei tas, kuris visai neapkabinamas. Susimąstyti verčia ir šie duomenys: 28 proc. tėvų, nerimaujančių dėl ekonominės situacijos, teigė, jog jeigu jie dažniau jaustų fizinį artumą šeimoje, kur kas mažiau jaustų įtampą, ir tai būtų svarbiau nei finansinės situacijos pagerėjimas.

Beje, ilgą laiką manę, kad prisilietimai – tai priemonė išreikšti emocijas, šiuolaikiniai psichologai pripažįsta, jog tai daug sudėtingesnė sistema nei manyta iki šiol. Akimirksnį trunkantis prisilietimas gali perteikti platesnę emocijų amplitudę nei gestai ar veido išraiškos, dažnai jis tai padaro daug greičiau ir tiksliau nei žodžiai.

Kasdienybėje mes dažnai net nenutuokiame turį įspūdingą gebėjimą atpažinti emocijas, kurias slepia prisilietimai! Vieno eksperimento metu savanoriai turėjo prisilietimu perteikti emocijas nepažįstamam žmogui, negalinčio matyti liečiančiojo veido išraiškos. Rezultatas: tokios emocijos kaip pyktis, baimė, pasišlykštėjimas, meilė, dėkingumas, užuojauta, laimė ir liūdesys buvo atpažintos 70 procentų. Įdomu tai, kad tarpusavio santykiai tarp žmonių, kurie perteikia emocijas ir kurie jas atpažįsta, turi įtakos rezultatams: tik įsimylėjėlių poros galėjo prisilietimais perteikti tokias sudėtingasį emocijas, kaip pavydas ir puikybė, nepažįstamiems žmonėms to padaryti nepavyko.

 

Jeigu man trūksta tavo rankų…

1248 metais istorikas Salimbene aprašė germanų imperatoriaus Frederiko II eksperimentą: norėdamas sužinoti, kokia kalba kalbės vaikai, kurie užaugo negirdėdami jokio žodžio, jis įsakė grupę kūdikių atskirti nuo motinų ir auginti vienatvėje. Auklės turėjo juos tik maitinti. Visi kūdikiai mirė nesulaukę amžiaus, kada vaikai pradeda kalbėti. „Jie negalėjo gyventi be glamonių“, – konstatavo istorikas. Panašus eksperimentas buvo atliekamas ir Antrojo pasaulinio karo metu, bet jį teko nutraukti, nes kūdikiai pradėjo mirti. Nepatirdami fizinio kontakto, kūdikiai negali sveikai vystytis, tad kadaise populiarios vaikų auklėjimo taisyklės „nereikia per daug nešioti kūdikių, nes jie pripras ir išleps“ vieta – klaidingų teiginių sąvartyne.

Eksperimentuojant su gyvūnais, kai beždžioniukai buvo atskirti nuo motinos, pastebėta, kad jų imunitetas susilpnėjo. Nuo mamų atskirti ikimokyklinukai dažniau sirgo, ypač dažnai tai buvo aukštutinių kvėpavimo takų infekcijos, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.

Kaip parodė tyrimai, prisilietimų trūkumas lemia vaikų agresyvumą ir žiaurumą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur kultūriškai įprasta, kad tėvai ir bendraamžiai dažnai liečia vaikus, šie buvo mažiau agresyvūs nei amerikiečių vaikai. Pastarieji patyrė mažiau fizinio kontakto su tėvais ir dažniau lietė save (pavyzdžiui, žaisdami su savo plaukais), o ne savo draugus. JAV psichologas Jamesas W. Prescottas įsitikinęs, kad kūniškų prisilietimų, kontakto ir judėjimo stoka yra pagrindinė daugelio emocinių sutrikimų priežastis, įskaitant depresijai ir autizmui būdingą elgesį, hiperaktyvumą, seksualinius iškrypimus, piktnaudžiavimą narkotikais, žiaurumą ir agresiją. Daugiausia laiko paskyręs būtent šios srities tyrinėjimui psichologas teigia, kad vaikystėje patirtas sensorinės stimuliacijos trūkumas lemia polinkį į sensorinę stimuliaciją suaugus, o vėliau tai dažnai reiškia nusikaltimus, narkotikų vartojimą ir panašiai.

Prisilietimų reikia ne tik kūdikystėje ar vaikystėje, bet ir viso gyvenimo metu. Seni žmonės – viena iš dažniausiai fizinio kontakto badą jaučiančių amžiaus grupių. Miręs partneris, atskirai gyvenantys šeimos nariai, dėl senatvės apribota galimybė judėti – priežastys, dėl kurių prisilietimų jų gyvenime tiek mažai. Kaip rodo eksperimentai, masažuojami vieniši, izoliuotai gyvenantys seneliai atgaudavo domėjimąsi gyvenimu, sumažėdavo jų irzlumas, prastos nuotaikos priepuoliai. Panašų poveikį daro ir tiesiog palaikymas už rankos, dėmesingas prisilietimas, išreiškiantis rūpestį. Naminis gyvūnėlis, kurį galima glostyti, taip pat veikia terapiškai.

 

Prisilietimų stebuklo paslaptis

Kodėl prisilietimai turi tokį poveikį kūnui ir psichikai? Oda – didžiausias jutimo organas, kuris embrione pradeda formuotis iš tos pačios ektodermio ląstelės kaip ir nervų sistema. Lietimas – pirmoji iš juslių, kuri pradeda formuotis ir kurios jautrumas, skirtingai nei uoslės, regos, klausos ir skonio, bėgant laikui nemažėja. Odoje yra tūkstančiai jutimo receptorių, kurie liečiant odą gauna impulsus. Tada oda, itin glaudžiai susijusi su nervų sistema, siunčia informaciją į smegenis, o kūnas reaguoja – pakinta širdies plakimas ir kraujo spaudimas. Tinkamai palietus kūną, smegenys gali būti paskatintos gaminti endomorfinus, natūralius skausmo malšintojus, kurių poveikis galingesnis nei morfijaus (tai paaiškina, kodėl masažas gali mažinti skausmą).

Malonus prisilietimas, apkabinimas sumažina streso hormono kortizolio išsiskyrimą, paskatina išsiskirti hormoną oksitociną, kuris veikia centrinę nervų sistemą, skatindamas dosnumą ir pasitikėjimą (šis dalykas paaiškina, kodėl mamos metodas „susitaikę apsikabinkite“ veikė). Smegenų priešakinė dalis, kuri padeda reguliuoti emocijas, gali atsipalaiduoti, ir smegenys gali susitelkti į kitą tikslą – tuo metu aktualios užduoties sprendimą. Štai kodėl kūnas draugišką prisilietimą interpretuoja kaip žinutę „aš pasidalinsiu su tavimi tavo našta“. JAV Virginijos universiteto psichologo Jameso A. Coano nuomone, tai ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės apskritai užmezga tarpusavio santykius. Vadinasi, siekiame prisilietimų, kad gyvenimas atrodytų lengvesnis? Ir tai ne šiaip metafora, o būtent tokią informaciją gauna mūsų smegenys, kai esame liečiami.

Svarbu atminti ir tai, kad kiekvienas mūsų kūno lopinėlis, nuo pakaušio iki pirštų galiukų, yra jautrus prisilietimams. Pačioje gyvenimo pradžioje, dar motinos gimdoje amonio skystyje plūduriuojantis vaisius yra iš visų pusių nuolat liečiamas. Savotiškas prisilietimų rojus. Gal tai yra tikroji priežastis, dėl kurios visą gyvenimą taip norime prisilietimų? Kelias į rojų gan paprastas – visų pirma, tiesiog apsikabinkime.