Kine su psichologu

Straipsnio tekstas pateikiamas neredaguotas. Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija“ 2011 m. lapkričio mėn. numeryje.

Kine su psichologu
Su kuo norėtumėte nueiti į kino filmą? Geriausiu draugu, mylimuoju, bendraklasiu, ką tik sutiktu nepažįstamuoju, kurio nedrįstate užkalbinti? Jeigu to paklaustumėte manęs, atsakyčiau, kad su psichologu!
Jolita Zykutė

 
Kodėl? Ar pasibaigus kino filmui niekados nesvarstėte, kiek jame tikrovės, o kiek scenaristo išmonės, ką apie filmo veikėjo poelgius, charakterio tikroviškumą pasakytų profesionalus žmogaus sielos specialistas? Pavyzdžiui, ar įmanoma, kad filmo „Titanikas“ herojus po trumpos pažinties taip stipriai pamiltų merginą, kad rūpintųsi ja labiau nei savąja gyvybe ir mirties akivaizdoje padėtų mylimajai pirmai užsiropšti ant sudužusio laivo atplaišos, o pats dėl to netektų jėgų ir galiausiai paskęstų? Ar realu tai, kad filmo apie Brigitą Džouns antrojoje dalyje, kai Hugho Granto vaidinamas herojus mato, jog Brigitą aerouoste sulaiko policija, jis lyg niekur nieko nueina į lėktuvą ir nebando jai padėti? (Na taip, filme jam teko tikro šunsnukio rolė, bet visgi…) Jeigu galvojate, kad „psichologai irgi žmonės, tad kine jie turėtų būti žiūrovais, o ne dirbti darbą“ esate teisūs, bet ne visiškai. Nors psichologai (psichoterapeutai) žiūri kino filmus kaip ir kiti savo malonumui, kino ir „sielos mokslų“ (t.y. psichologijos, psichoterapijos ir psichoanalizės) ryšys glaudesnis nei galima įtarti iš pirmo žvilgsnio.

 

Gimę panašiu metu

Visų pirma, psichoanalizė ir kinas atsirado panašiu metu – XIX a. antroje pusėje. Taigi, jie vystydamiesi neišvengiamai įtakojo vienas kitą. Kino filmai netrukus nuo atsiradimo pradžios savo temoms pasirinko žmogaus vidinius išgyvenimus, tad natūralu, kad kino kūrėjams tapo aktualu to meto psichoanalizės atradimai. Daug  XX a. pirmos pusės filmų rėmėsi psichoanalitinėmis koncepcijomis – pasąmone, Edipo kompleksu, netgi pačia psichoanalize. Žmogaus vidinis pasaulis dėl jame verdančių konfliktų ir dramų, kino dramaturgui kaip buvo taip ir bus geidžiama „darbinė medžiaga“, iš kurios jis gali konstruoti savą realybę. „Atidavusi“ savo ieškojimų rezultatus kino kūrėjams, psichonalizė mainais „gavo“ teisę analizuoti patį kiną – šiandien filmų psichoanalizės teorija yra viena iš labiausiai praktikuojamų teorinių požiūrių į kino studijas. Psichoanalitinė filmų teorija atidengia kino kūrėjų, filmo veikėjų, žiūrovų ir paties kino diskurso (t.y. kino „kalbos“) psichinius mechanizmus (ypač sąmonės/pasąmonės sąveikos procesus). Užsienyje šia tema prirašyta kalnai knygų ir disertacijų, tad susidomėjusieji, gali pabandyti „įkopti“ į tą Everestą patys.

 

Ką žiūrėsime?

Tradicinio žiūrovo vertinimas kino filmas yra „įdomus/neįdomus, todėl žiūrėsiu/nežiūrėsiu“, žvelgiant iš psichologo perspektyvos atrodo visiškai kitaip. Štai užsienyje dažno psichologijos dėstytojo dėmesio akiratyje – kino filmai, kuriuose liečiami psichikos sutrikimai, ligos, psichologo ir paciento bendravimas. Tai būdas paįvairinti paskaitas – kartu su studentais žiūrimas filmas, o vėliau analizuojama – kiek jame tiesos (ir melo) atvaizduojant psichikos ligas,  ar teisingi paciento -psichoterapeuto santykiai filme ir t.t.  Jeigu „Oskarų“ ar „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtojus rinktų psichologai, laimėtojų sąrašas (kaip ir nominacijų pavadinimų) atrodytų visiškai kitaip – pavyzdžiui „Filmas, pakeitęs daugiausiai gyvenimų“ ar „Filmas, geriausiai parodęs, kad egzistuoja kitoks požiūris į situaciją“. Nors filmai gali pralinksminti, prablaškyti, padėti užsimiršti, bet jie taip pat priverčia susimąstyti apie save, geriau suprasti kitą žmogų ar netgi pastūmi kardinaliai pakeisti gyvenimą. Psichologai ir psichoterapeutai tai pastebėjo seniai, ką panaudojo terapijos procese. Egzistuoja netgi specialus terminas – filmų (arba kino) terapija – kai klientas mokosi filmus žiūrėti konstruktyviai, matyti filmo istoriją, kartu stebėdamas ir save. Filmai žmogų taip stipriai veikia dėl bendro vaizdo, garso, muzikos, dialogų, šviesos, specialiųjų efektai gali sukelti gilius jausmus ir padėti atspindėti savo gyvenimą. Filmų dėka galima geriau susprasti savo gyvenimą, suvokti aplinkinių žmonių elgesį, suprasti socialinio gyvenimo taisykles, atverti akis į naujus mąstymo ir elgesio būdus. Filmai gali būti tyrinėjami grupinėje terapijoje ar kaip papildoma priemonė būti naudojama individualaus konsultavimo metu. Filmų terapija ypač tinka jeigu kliento patirtis itin skausminga – kalbėti apie filmo herojaus išgyvenimus daug „saugiau“ ir lengviau nei pradėti nuo savųjų. Pažiūrėti filmą kartu su šeimos nariais ar partneriu ir po to jį aptarti, galima ir nelankantiems psichoterapijos. Jeigu dėmesingai ir jautriai klausysitės kito nuomonės, didelė tikimybė, kad po to vienas kitą labiau suprasite.  Pasiryžusiems tokiam eksperimentui, rekomenduojamų filmų sąrašą, suskirstytų įvariomis temomis – pvz. valgymo sutrikimai, homoseksualūs santykiai, priklausomybės, santykiai šeimoje, anglų kalba rasite čia http://www.zurinstitute.com/movietherapy.html

Kad filmai gali praplėsti pasaulio vaizdą, sutiks kiekvienas. Prisiminkite filmą „Nuostabus protas“, istoriją apie šizofrenija sirgusį matematiką, laimėjusį Nobelio premiją. Tiesa, aukščiau minėtieji psichologijos studentai preziziškai diagnozuos – šizofrenijos atveju haliucinacijos ne vaizdinės, bet garsinės (tačiau kinas –vizualus menas, tad teko atiduoti duoklę vaizdui). Drama „Valandos“ su Nicole Kidman parodė depresiją iš arti, filmas „Vaikinaii neverkia“ apie merginą, norėjusią būti vyru, atskleidė lyties tapatybės problemas. Belieka pasakyti „Ačiū“ kino filmams, kad jie moko tolerancijos ir suteikia kitokį žvilgsnį į psichikos ligomis sergančius ar tiesiog kitokius žmones.

 

Psichologai filmuose – gundančios moterys ir pavojingi vyrai

Žvelgiant į kino ir TV ekranus, kokiais vaizduojami psichikos specialistai, galima pastebėti paradoksą – nors filmų kūrėjai noriai naudojasi psichologijos mokslų teikiama informacija apie vidinius žmogaus procesus, visgi pačių šios srities atstovų jie nelabai mėgsta. (Nors psichoterapeutas, psichiatras, psichoanalitikas ir psichologas – skirtingos profesijos, nagrinėjamu atveju termino tikslumui didelio dėmesio nereiktų skirti, nes šįkart kalbame apskritai apie visus „psicho- “ gydytojus). Jungtinėse Valstijose buvo atlikti keli nepriklausomi tyrimai, kategorizuojant filmuose regimus herojus psichoterapeutus. Buvo pastebėta kelios stereotipiško vaizdavimo versijos, ką apibendrintai galima suskirstyti į šias kategorijas: arogantiškas ir neefektyvus, beširdis ir autoritariškas, pavojingas ir visažinis, išmanantis ir autoritetingas, motyvuotas ir pilnas gerų ketinimų, pasyvus ir abejingas, viliojanti ir neetiška, apsukrus ir manipuliuojantis. Tyrimas nustatė, kad vienas iš dažniausių stereotipų apie moterį psichoterapeutę – ji įsimyli savo pacientą, o asmeniniame gyvenime neturi gerų santykių su vyru. Tyrėjai Krina Gabbard ir Glenas Gabbard 1999 m. peržiūrėję filmus apie moteris psichoterapeutes, rado 29 (!) tokia tema. Kito tyrimo duomenimis,  filmuose moterys psichoterapeutės tampa sekso objektu statistiškai dažniau lyginant su kolegomis vyrais, ypač jeigu tai pagrindinė rolė, tačiau iš kitos pusės vyrai psichoterapeutai dažniau lyginant su moterimis vaizduojami kaip nekompetetingi (61%) lyginant su moterimis (30%).  Apie ką sako tokie rezultatai? Apie ribotą ir užsiciklinusią scenaristų fantaziją? O gal visgi kažką daugiau apie žmonijos bendrą pasąmonę? Tik psichikos specialistai kažkodėl tyli ir to nepakomentuoja. Galbūt sakysite, kad psichologai pernelyg susidomėję savimi, kad skaičiuoja filmus, kuriuose atvaizduoti jų profesijos broliai ir sesės, bet akivaizdu, kad prisižiūrėjus filmų apie iškreiptai pateiktas situacijas ar pažeistą etiką, pasitikėjimas psichologais nepadidės. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, po to, kai televizorius anapus Atlankto užkariavo serialas „Sopranai“ (kur mafijos bosas Tony Soprano ne tik sprendžia savo šeimos bei „verslo“ problemas, bet ir reguliariai lankosi pas psichoterapeutę Dr. Dženifer Melfi), JAV psichoterapeutai pripažino, kad tarp jų klientų žymiai padaugėjo vyrų!

Kitas mėgstamas siužetas scenaristų galvose – „globėjas-tikrasis kenkėjas“. Tai yra kai psichės gydytojas (paslaptingosios substancijos „sielos“ globėjas) staiga paaiškėja besąs Daktaras Blogis. Prisiminkite Lekterį Hanibalą, pavojingąjį žmogėdrą, aukšto lygio psichiatrą, kuris konsultuoja Džudi Foster vaidinamą heroję detektyvę filme „Avinėlių tylėjimas“. Juk jeigu jis būtų kitos profesijos atstovas, sukrėstų kur kas mažiau, ar ne? Tema „globėjas-tikrasis kenkėjas“ kine eina nuo pat jo atsiradimo pradžios. Ar ne įstabu, kad pirmasis tikras siaubo filmas kino istorijoje – „Daktaro Kaligari kabinetas“ (1920 m.). Tai istorija apie psichiatrijos klinikos direktorių, kuris valdo somnanbulą, žudantį žmones. Tiesa, filmo pabaigoje paaiškėja, jog visa tai tebuvo vieno iš psichinės ligoninės pacientų fantazija – Daktaras Kaligari yra tikrai gydytojas, kuris jį tuoj gydys. Kino scenaristų (o tai reiškia ir mūsų, žmonių apskritai) fantazijose Sielos gydytojas virstantis Daktaru Blogiu, kažkuo primena baisias pasakas, kurių mėgome klausytis vaikystėje. Tokios istorijos baugios, bet jeigu vaikystėje bijojome išorės priešų, dabar kenkėjas išorėje, tačiau jis išmano apie mūsų vidų! „Ar gali būti kas nors baugiau?“,- paklaus baikštieji. „O gal tai gali kažko išmokyti?“,- atsakys pozityvieji.

1999 m.  JAV Psichologų asociacija sudarė filmų sąrašą, kuriame išrinko geriausiai (tiksliausiai) atvaizduotus psichikos ligas gydančius specialistus – laimėtojų trejetukas atrodo taip: „Gerasis Vilas Hantingas“ (27%), „Paprasti žmonės“ (22%) ir „Nuostabus protas“ (19%). Filmų, kuriuose psichikos specialistai atvaizduojami labiausiai iškreiptai, sąrašo topuose rasite filmus „Potvynių princas“ (35%), „Kaip dėl Bobo?“ (32%) ir „Sutrikusi mafija“ (22%). Gal labai stipriai kino kūrėjų už netikslų (ir labai netikslų) psichikos specialistų vaizdavimą barti nereiktų – juk kino dramaturgijoje galioja visai kitos taisyklės, o apie moralę tiek daug nesvarstoma, kiek tikrovėje. Štai pavyzdžiui Džeimsas Bondas psichoterapeuto žvilgsniu (ir lyginant su psichiškai brandžiu žmogumi realybėje) – tikras nelaimėlis. Jis lengvai užmezga ryšius su moterimis, bet tai pabrėžtinai trumpai trunka, o svarbiausia  – jis neįtikįtinai šaltai žudo (vėl ir vėl), nedemonstruodamas jokių dėl to emocijų ar vidinių kančių. Tačiau vistiek, agentas 007 žavi žiūroves, o vyriškajai auditorijai yra siekiamo herojaus idealas. Belieka retoriškai paklausti savę – „Kodėl?“…

Straipsnio tekstas pateikiamas neredaguotas. Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija“ 2011 m. lapkričio mėn. numeryje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s