Apie Rainį, Reksą ir žmogų

Straipsnis spausdintas 2011 m. gruodžio mėn. žurnale “Aš ir psichologija“. Šioje svetainėje tekstas pateiktas neredaguotas žurnalo redaktorės, tad galimi nesutapimai spausdintame ir šiame straipsnyje

Apie Rainį, Reksą, žmogų ir jų evoliuciją

Katinas Rainis negali sukonstruoti traktoriaus. Kodėl? Juokingas klausimas – juk jis  tik kvailas padaras. Tačiau jeigu katinas kniaukia įšokęs į vaiko lovelę ir visaip nerimsta, priversdamas tėvus iš lovelės iškelti kūdikį, o po akimirkos į tą vietą nukrentą vaiką galėjęs užmušti tinko gabalas, kad katinas yra “kvailas padaras” neištars niekas. Dabar jis bus liaupsinamas kaip „didingas gamtos sutvėrimas“. Ar ne toks pat kartais didingas, o kartais kvailas sutvėrimas yra ir žmogus?

Jolita Zykutė

 

Ar kada mąstėte apie tai, kodėl žmonės turi naminių gyvūnėlių? Augintinių turinčiųjų atsakymai bus įvairiausi – „Su jais linksmiau, nesijauti vienišas“, „turi prie ko prisiglausti“, „tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be šuns – jis tikras draugas“. Ir taip toliau… Kiti pabers mokslininkų ir psichologų tyrimais pagrįstų faktų apie naminių gyvūnėlių naudą žmogaus psichinei sveikatai: profesorė Barbara McClasky iš Pittsburgo Universito (JAV) stebėdama 7- 14 metų vaikus nustatė, kad jeigu jie namuose turėjo naminį gyvūnėlį (nesvarbu kokį), padidėjo jų savęs suvokimas ir kompetencija. Kiti tyrėjai išsiaiškino, kad pažiūrėjus filmą, kuriame vaidina šuo, žmogaus kortizolio (streso hormonas) kiekis staigiai sumažėja, o jeigu šunį tiesiog paglostome, padidėja oksitocino (“geros nuotaikos” hormonas) kiekis. Gal pastarieji atradimai paaiškins, kodėl IX amžiuje Helo mieste (Belgija) šunys buvo naudojami psichiniams ligoniams gydyti, nusiunčiant juos gyventi į šeimas, kuriose buvo šių gyvūnų, o  XVIII a. kai kuriose psichikos ligonių klinikose katės buvo „etatinės darbuotojos“, savo glamonėmis raminusios įsismarkavusius pacientus. Šiandien užsienyje dažnuose senelių namuose, psichinių ligonių klinikose, o kartais net kalėjimuose leidžiama turėti augintinių. Nustatyta, kad senelių namų valgykloje pastačius akvariumą su žuvelėmis, čia gyvenančiųjų apetitas akivaizdžiai pasitaiso.

 

Parazitai ar seni geri pažįstami?

Nors šie faktai skamba įspūdingai, visgi neatsako į klausimą „Kodėl žmonės turi naminių gyvūnėlių?“. JAV psichologas John Archer teigia, kad evoliucijos požiūriu žmogui naminiai gyvūnėliai visiškai nereikalingi. Skamba kategoriškai, tačiau jeigu pasigilinsime – žmogus be jų gali išgyventi. Pasak John Archer, augintiniai yra kaip parazitai – įeina į žmonių socialinę sistemą ir joje tarpsta. Tiesa, kuriems nepasiseka, tie vargsta kuisdamiesi šiukšlių konteineriuose kol galiausiai žūsta nuo ligų, šalčio ar šungaudžių. Kad augintinis tėra parazitas ir manipuliatorius, pasinaudojantis žmogumi, kad gautų maisto ir pastogę, nuspausdžiantis „tėviškos globos“ mygtuką, ne vienam naminių gyvūnėlių turinčiam asmeniui sukels pasipiktinimą. Visgi egzistuoja ir kita nuomonė – gyvūnų reikšmė žmogaus evoliucijos kelyje buvo tokia didelė, ir mūsų noras namuose turėti augintinį yra palikimas iš praeities laikų. JAV antropologė dr. Pat Shipman knygoje „Gyvūnų ryšys“ („The Animal Connection“) tikina, kad socialinė sąveika su gyvūnais, prasidėjusi prieš 2,5 mln. metų, pirmiesiems žmonėms padėjo išrasti įrankius ir juos tobulinti, stiprinti komunikacijos įgūdžius ir net sukurti kalbą. Bendraudami su gyvūnais žmonės sužinojo, kad ir kitos rūšys turi emocijų, poreikių ir minčių. Šis suvokimas padėjo išvystyti empatiją, supratimą ir kompromisus. Kokie svarbūs gyvūnai buvo to meto žmonėms liudija paleolito laikotarpio olų piešiniai – mokslininkai ilgai spėliojo, kodėl juose tiek daug gyvūnų atvaizdų, o nėra peizažų ar užšifruotų žemėlapių, kaip rasti reikalingą išteklį ar pavyzdžiui vandens telkinį. Ten tik gyvūnai, nes jie – tokie neįtikėtinai svarbūs. Pasak antropologės, šiandieninis žmogaus noras turėti naminių gyvūnėlių atspindi ilgus amžius besitęsiantį ypatingą žmogaus ir gyvūno santykį. „Žmogus yra vienintelė rūšis žemėje, kuris turi santykį su kitų rūšių atstovais. Nei vienas sutvėrimas nešvaistys resursų kitos šeimos atstovui. Tačiau žmonės tai daro, ir taip elgiasi todėl, kad turi ypatingą milijonus metus trunkantį ryšį su gyvūnais, jie prisitaikę kitiems gyviams jausti empatiją“,- sako Pat Shipman. Mokslininkės teigimu dabartiniame pasaulyje vykstanti urbanizacija, žmogaus tolimas nuo gamtos ir gyvūnų – ypatingas pavojus, kurio mąstas didesnis nei įtariame. Tad prieš skaitydami toliau, stipriau priglauskite savo augintinį – dėl jo protėvių jūsų paties protėviai kadaise pasikeitė ir tapo galingiausiu iš gyvūnų.

 

Reksas – didysis žmogaus žinovas

„Aš visada žinojau, kad tu ir aš – vieno kraujo,- Mauglio šūkį pakartojate į Jus žvelgiančiam šuneliui,- juk tu toks protingas.“ Jūsų augintinis Reksas žvelgia Jums į akis, lyžteli veidą – jis pritaria. Jūs dar labiau džiaugiatės – mylite savo ištikimąjį šunį, jis myli Jus, ir visa tai pagrindžia evoliucijos teorija! Visgi Harvardo pischologas Brianas Hare greitai sugriaus šią iliuziją apie besąlygišką Rekso meilę. Pasak jo, šuo išsiskiria iš kitų žmogaus prijaukintų gyvūnų tuo, kad per ilgą evoliucijos eigą puikiai išmoko skirti žmogaus nuotaikas, atpažinti, koks jo elgesys šeimininką džiugina ir tuo puikiausiai naudojasi, o žmogus pats prikuria, ką jo augintinio veiksmai reiškia. Džiaugsmingas pasisveikinimas laižant veidą, uostinėjimas, nuolatinis sekiojimas greičiausiai reiškia tik viena – „Gal gausiu kokį kąsnelį?“. Abejojate? Vilkų pasaulyje (o juk šunys kilę būtent iš vilkų) į bandą grįžusį vilką kiti pasitinka apuostydami jo snukį, ir jei šis tikrai kažką sumedžiojo, dažniausiai jis atryja maisto, taip pasidalindamas su kitais. Tai nereiškia, kad Reksas meiliai laižantis veidą Jums grįžus, apsimetinėja, kad Jus myli, o iš tiesų nemyli. Tai žmogus pats apgauna save, pavadindamas Rekso elgesį „meile“ ar „nemeile“. Reksas tikrai džiaugiasi, kad grįžo jo „gaujos vadas“, atsakingas už gaujos saugumą ir sotumą, nes tai reiškia, kad jis parvilko grobį. Ir veidą Reksas laižo ne iš meilės, o tikrina ar gaujos vadas ką nors „sumedžiojo“.

Kitas šunų augintojų įsitikinimas – kad jie tokie protingi, jog supranta, kada padarė kažką neleistino ir tai parodo savo elgesiu: parėjote namo, pašaukėte Reksą, o jis ateina pabrukęs uodegą. „Tikrai kažką prisidirbo“, – pagalvojate. Ogi tikrai, vidury kambario balutė… Psichologė dr. Alexandra Horowitz eksperimento metu savininkams pameluodavo, kad jų šuo kažkuo nusikalto, tad vos šie pašaukdavo „nusikaltėlį“, šuo net žinodamas, jog jis nieko nepadarė, savo poza elgdavosi kaip prasikaltęs – pabrukdavo uodegą, nuleisdavo galvą. Elgesio logika paprasta – Reksas gerai žino, ką reiškia piktas šeimininko balsas ir kaip jis turi elgtis, kad pyktis nedidėtų. Visgi ta pati dr.Horowitz  tikina, kad „Negaliu garantuoti, jog jūsų šuo nesijaučia kaltas. Kol kas dar negaliu to įrodyti. Aišku tik tai, kad žmogus pats sukuria kontekstą, kuris pasiūlo šuniui kaip jis turi atrodyti”.

Panašu, kad šunys yra „protingi“, tik ne taip, kaip galvojame – galbūt jie neišmano dalykų, kurių tikimės iš jų, tačiau yra fantastiškai gerai perpratę žmogaus psichologiją. Tokį elgesį nulėmė evoliucija – nepaklusnūs, nemokantys interpretuoti žmogaus elgesio signalų gyvūnai netekdavo žmonių malonės (maisto likučių ir globos), tad išlikdavo ir daugindavosi tik tie, kurie buvo labiausiai draugiški ir nuovokūs. Anksčiau mokslininkų nustatyto atradimo, kad šuo gali suprasti žmogaus kalbą kaip 2-2,5 metų vaikas kol kas niekas nepaneigė, tad teiginyje „mano Reksas protingas“ tiesos grūdas tebėra.

 

Atsargiai – sužmoginimas

Nors kasdienėje kalboje minėdami gyvūnus, sakome, kad gyvūnai yra laimingi ar nepatenkinti, drovūs, bjauraus ar meilaus charakterio – drąsiai jiems taikome žmogaus savybes apibūdinančias charakteristikas, akademinėje aplinkoje tokios kalbos bus sutiktos su didele doze skepticizmo ir Jums bus priskirta gyvūnų antromorfizavimo (sužmoginimo) nuodėmė, o kartais netgi apskritai suabejota Jūsų profesine kompetencija.

Vienas iš amerikiečių psichologijos profesorių prisiminimuose mini savo karjeros pradžią, kai 1940-aisiais stebėjo tyrimams naudojamas beždžiones, siekdamas apibūdinti jų charakterį.  Tuo metu egzistavo  oficialus draudimas naudoti antromorfizuojančias charakteristikas moksliniuose gyvūnų tyrimuose. Tai reiškė, kad tyrėjas negalėjo parašyti „gyvūnas bijo“ ar pan. Vietoje to, turėjo apibūdinti sąlygas, kurios galėjo sukelti elgesį ir objektyviai apibūdinti tą elgesį. Ataskaitose vietoje „gyvūnas išsigando“ galėjai perskaityti „pamatęs žmogaus galvos be kūno modelį, šimpanzė nubėgo į narvo kampą, susigūžė ir spiegė“. Žodis „baimė“ būtų reiškęs gyvūno sužmoginimą. Galbūt reiktų pagirti mokslo objektyvumą, tačiau mokslininko stebėjimo rezultatai tapo painūs ir jų nebuvo įmanoma suklasifikuoti. Paprasti gyvūnų prižiūrėtojai (neslegiami akademinių titulų) jau tuo metu sakė „beždžionė bijo“, apibūdindavo gyvūno charakterį ir remiantis tuo galėdavo spėti jo elgesį.

Šiandien gyvūnų stebėtojų ir psichologų atradimai leidžia iš naujo įvertinti „sužmoginimo“ ribas, akademinė visuomenė laisvėja, tačiau dozė atsargumo išlieka. Tai  reikia suprasti – juk psichologija kaip mokslas buvo paremta žmogaus-gyvūnų atskyrimo ir skirtumų modeliais.

 

Empatija ir vištos

Ilgą laiką empatija buvo priskiriama žmogui kaip ypatinga jį nuo kitų gyvūnų skirianti savybė. Šiandien mokslininkai nustatė, kad empatija nėra būdinga tik žmogui. Kito skausmą gali jausti net vištos! Eksperimento metu stiprus oro gūsis buvo pučiamas į vištą, paskui į jos viščiukus. Abejais atvejais višta reagavo taip pačiai (tapo baugšti, įsitempusi, sumažėjo jos akių temperatūra), tačiau kai kentėjo jos viščiukai, vištos širdies plakimas padažnėjo ir ji dažniau kvaksėjo kviesdama viščiukus. Natūraliose gamtinėse sąlygose ar eksperimentų metu pastebėtą gyvūnų elgesį galima pavadinti netgi moraliu. Žiurkė, matydama, kad jeigu paspaudus svirtelę ji gaus maisto, bet ta pati svirtelė suduos stiprų elektros smūgį kitai žiurkei, geriau bus neėdusi nei skaudins kitą. Delfinai sužeistą delfiną nugaromis laiko pakeltą vandens paviršiuje, kad jis nepaskęstų. Drambliai sulaužė antilopės narvo duris, ir išleido ją į laisvę. Kai neatsargus dramblys užkliudė jauną drambliukę, kurios koja sužeista, tai pastebėjusi sena dramblė nuvijo jį šalin ir nubaudė išgąsdindama, po to priėjo prie drambliukės ir ramindama paglostė ją straubliu. Istorijas galima pasakoti be sustojimo. Jos panašios į vaidybinio filmo scenarijus, tačiau šių filmų scenaristas – pati gamta.

 

Gyvenimas nėra kova už būvį

Kaip savo knygoje  “Empatijos amžius: gamtos pamokos švelnesnei visuomenei” (“The Age of Empathy: Nature’s Lessons For A Kinder Society”) teigia psichologas ir biologas Francas De Waalas, gamtoje rasime daugybę pavyzdžių, kai gyvūnai rodo empatiją, kooperuojasi, aukojasi, nesisavina visko tik sau. Toks gyvūnų elgesys nėra naujiena, jis egzistavo visados, tik žmonės apie tai nežinojo ar nekreipė dėmesio. Tad  laikas peržiūrėti tiesas, kuriomis įtikėjo ne viena žmonijos karta – kad žmogus turi būti žiaurus, nes gamta yra žiauri, kad visas žmogaus gyvenimas – tai kova, nes išlieka tik stipriausieji ir t.t. Nors mokslininkas buvo kritikuojamas už perdėtą pozityvumą (“Kur dingsta toji empatija, jeigu pažiūrėsime į politikus ar darbdavius!?”), visgi faktas yra faktas – gamta nėra tik vieta žiauriai kovai dėl išlikimo. Joje yra vietos ir atjautai. Kokį pasaulio modelį rinksimės?

Taip mintyse pakeliavę po gyvūnų ir žmonių pasaulį, galime padaryti vieną išvadą – nors ir įsispraudę į dalykinius šimto procentų sintetikos kostiumus, įsiropštę į aukščiausią gelžbetoninių džiunglių dangoraižį, ryšio su gyvūnais nutraukti nesugebėjome. Ir tai mūsų laimė. Tačiau iki galo gyvūnų dar nepažinome. Tai mūsų viltis.

Beje, ar žinote, kodėl žmogus virto žmogumi, o jo giminaitės šimpanzės iki šiol tebesėdi medžiuose?  Bandymais nustatyta, kad norėdamos gauti maisto, beždžionės gali kooperuotis užduočiai įvykdyti, tačiau jei maistas pasiekiamas lengvai, jos beprotiškai konkuruoja. Pasak Harvardo profesoriaus Briano Hares, žmonės kilo iš tų individų, kurie gebėjo dalintis, sugebėjo nuslopinti konkurenciją. Susimąstyti verčianti informacija. Galbūt joje rasime užuominą ir kitam žmogiškosios evoliucijos žingsniui?

 

Straipsnis spausdintas 2011 m. gruodžio mėn. žurnale “Aš ir psichologija“. Šioje svetainėje tekstas pateiktas neredaguotas žurnalo redaktorės, tad galimi nesutapimai spausdintame ir šiame straipsnyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s