Nijolė Oželytė

Tekstas spausdintas žurnale „Ieva“ 2011 m. lapkričio numeryje. Straipsnis šioje svetainėje pateikiamas neredaguotas, tad gali skirtis nuo spausdinto straipsnio.

Interviu su Nijole Oželyte

 

Kaip grūdinosi plienas, matėte kino filme. Šiandien išgirsite, kaip ugdoma vidinė stiprybė. Tik po pokalbio su Nijole Oželyte ateina suvokimas, kad stiprybė be vidinės išminties – nieko verta. Tik įdomu, ką reikia atrasti pirma – stiprybę ar išmintį. O gal tai yra tas pats dalykas?

 

Jolita Zykutė

 

Kai diskutavome redakcijoje, kokia pašnekovė tiktų žurnalo temai „Stipri moteris“, iškart prisiminėme Jus. O Jūs pati laikote save stipria moterimi?

Kada palygini save su kuo nors kitu, tada žinai, esi stipri ar nestipri. Kasdien žmogus negalvoja apie tai, gyvena kaip gyvena, nes neturi pasirinkimo. Jei jis tik rastų galimybę permesti savo naštos dalį ant kieno nors kito pečių, tai iškart permestų.

 

Bet kartais nėra nei tų kitų pečių, nei ausų, kurioms gali pasiskųsti. Kaip tada?

Kartą mano gyvenime buvo tokia sunki situacija, kurios kitas gal nebūtų ištvėręs net dalies. Naktį, kai tik vaikai sumigdavo, eidavau į stadioną ir basa pabėgiodavau. Žiemos viduryje. Bėgdavau iki tol, kol nejausdavau nieko išskyrus padus, kurie atrodė lyg būtų tau prisiūti prie kaklo. Tada visa kita tapdavo nusispjauti. Taip intuityviai atradau metodą, kaip padaryti sau gilų fiziologinį stresą, kad sielai būtų lengviau. Paskui, kai tas etapas jau praėjo, supratau, kad šis būdas tinka tada, kai padėtis be jokios išeities. Tačiau jeigu sugebi pralaukti (kas labai sunku, nes atrodo, kad ta išeitis neatsiras) jeigu priverti savo kūną nebijoti, nekomanduoti tau, tada kažkaip viskas ištirpsta. Galbūt gerai ir netampa, bet bent ne taip skauda. Reikia tiesiog duoti sau galimybę palaukti! Kai paskui persikrausčiau į mirusios mamos butą, stadiono po langais nebuvo, tačiau trijų dienų badavimas labai gerai sutvarkė visas emocijas, o jeigu reikėjo, jis galėjo tęstis ir ilgiau.

 

Nebijojote „prisieksperimentuoti“?

Esu badavusi 25 paras. Tokioje situacijoje, kai tikra to žodžio prasme tau taip bloga, kad nežinai, kaip rytoj gyvensi, nieko nebebijai. Vistiek turi gyventi visas tas dienas, savaitę, mėnesį ar kelis. Turi ne tik kankintis, bet tuo metu dar ir funkcionuoti – virti vaikams valgyti, rūpintis jais ir taip toliau. Tada tiesiog privalai susirasti būdą, kaip elgtis, kad stogas „nenuvažiuotų“. Kūno pojūčiai tokie aštrūs, permuša bet kokią kančią, tad fiziologinis stresas yra gėris. Sunkioje situacijoje kūnas gali būti gelbėjimosi ratas. Beje, badavimas puikus atradimas – po trijų dienų išsilygina raukšlės, pagerėja regėjimas, išsivalo organizmas. Na, gal tik prieš tai reiktų knygelę kokią pasiskaityti. O jeigu jos neturi, tai gal ir be jos gerai – tiesiog geri sau tyrą vandenį ir viskas.

 

Ko gero tokius „stiprybės ugdymo patarimus“ skaitysiantys žmonės pasakys – „Lengva jai teorizuoti. O mane mylimasis paliko, darbą praradau, paskolos smaugia…“?

Kai man buvo treji metai, buvau namuose palikta močiutės priežiūrai, ji kažką pasakojo ir … mirė. Keista, bet šalia jos buvo taip gera. Vakare namo grįžo suaugę, ir jie taip klykė, taip rėkė „Mirė! Mirė!“. Supratau, kad mirtis – tai kažkas baisaus, ir nuo trijų metų sprendžiau jos problemą, tad visi kiti dalykai mano gyvenime (aktorystė, vaikai, vedybos, politika) tebuvo išorinis siužetas. Gilus išgyvenimas, kad „jeigu yra mirtis ir tai galutinis taškas, tai kam tada viskas? Kam gyventi?“ tiesiog nedavė ramybės visą laiką. Skaičiau įvairiausios literatūros, kokios tik buvo įmanoma gauti sovietiniais laikais – indiškų pamąstymų, Kantą, Sartrą… Jose rasdavau atsakymų, bet kas iš to, kad žinojau – man reikėjo viską pergyventi pačiai, nes esu tokia, kad kol pati nepatiriu, tol neįsitikinu. Iki šiol taip darau. Pasakoju tai tam, kad suprastumėte kokiu būdu gyvendama gyvenimą prigyvenau štai tokią išmintį – viską, ką gyvenimas išvalo, jis paruošia naują aikštelę geresniam reikalui. Jeigu nesupanikuoji, nesugriauni visų laiptelių, kurie buvo prieš tai, rėkdamas, kaltindamas ir nematydamas, kad tau ten stovi aukso karieta, tai tu į ją ir neįsėdi. Tai tavo paties reikalas. Pavyzdžiui, vyro netekimas moteriai – naujas šansas arba galimybė suvokti (ką aš pati supratau), kad tobulas partneris, kuris priverčia pagalvoti apie save pačią, išgirsti gamtą, suteikia pilną laimę, švelniai apkabina yra vienatvė.

Tikrai žinau, kad nėra jokios netekties, kurios gyvenimas už kampo nekompensuotų. Jeigu manai, kad vienas blogas įvykis vertas sunaikinti visą ateitį, likusį gyvenimą, esi tikras kvailys. Mane mama augino viena. Kai ji atsigulė ant patalo, tais metais buvau taip be darbo ir pajamų, kad apie jokį „pampersą“ jai negalėjau pagalvoti (jis tuo metu kainavo 3,5 litus, o normali žmonių  alga, kurios negaudavau, buvo 200 litų mėnesiui).  Tuo metu man gimė anūkė, gimė vaikas, nusprendžiau, kad geriau su vyru būsime atskirai, ir dar masė kitų dalykų… Net neprisimenu visko. Jeigu kedenčiau prisiminimus ir nuolatos nuodyčiausi jais, tai būtų beprotybė. Pamenu, kažkada rytiečių knygose perskaičiau frazę „Nori būti laimingas? Būk!“. Kaip supykau! Ką reiškia „Būk!“? Juk turi kažką turėti, siekti, o pasirodo – ne. Tai ką, turi, teikia tau pasitenkinimą. Viskas, kas įvyksta gero, tave nudžiugina, bet laimingu reikia būti. Visas dvasinis pasaulis lietuviams, nors jie laiko save labai dvasingais, liko gan nepažinus, nelinksmas, niūrus, susietas su mirtimi. Tai daro gyvenimą sunkų, o juk gyvenimas nėra sunkus. Vien dėl to, kad jis praeina.

 

Tad viskas tik į gera?

„Viskas kas vyksta, yra geriausia šiame geriausiame iš pasaulių“ – tai dar viena frazė, kurią perskaičiusi jaunystėje netikėjau. „Na kas gi čia gero? Karai? Ar tai, kad mažas vaikas suserga vėžiu?“ Paskui pamačiau, kad niekas niekas nevyksta, kas neturi priežasties. Jeigu vyksta, priežastis yra, o jeigu jos nežinai, tai nėra ko tau, žmogau, pykti. Jeigu žinotum, viskas būtų suprantama, o jei suprantama – tada nepiktina ir nebaisu. Tai suvokiau lankydama kalėjimus. Per antrą savo kadenciją Parlamente supratau, kad patekau ne ten. Kai reikėjo kovoti ir mirti už tėvynę – aš galiu, o jeigu kovoti nereikia? Man tikrai neįdomūs tie įstatymai. Popierizmas. Neformaliam žmogui ten sėdėti yra mirtis, nuobodu iki siaubo.

Kad veltui negaučiau algos, nuėjau atidarinėti įkalinimo įstaigų – juk iki tol tai buvo sovietinės koncentracijos stovyklos. Priemonėmis, kurių negalima suprasti protu, nes jos visiškai nesavanaudiškos, norėjau juose pažadinti žmogiškumą – ateina tau Seimo narė, atneša lašinių,arbatos, duonos. O jie man nieko. Ateidavau, pasisveikindavau, ranką paduodavau – žmonės kaip žmonės. Ir vieną dieną, kai ėjau jau ne pirmą kartą, mane lydintis kalėjimo prižiūrėtojas sako „Tai dar šitą užmiršote, kuris savo dvi moteris užmušė ir suvalgė“ ir papasakoja smulkmenas. Aš suakmenėjau tiesiog – apie juos nieko nežinojau, jokios informacijos neskaičiau iš anksto, tiesiog bendraudavau kaip su bet kokiais žmonėmis – jų rankos juk nekruvinos tuo metu. Juo labiau jeigu žmogus sėdi kameroje vienutėje, tai jis tiesiog vertas užuojautos. O tas seniukas, apie kurį kalbėjo prižiūrėtojas, – skaidrus kaip debesėlis, pas jį anksčiau buvau lankiusis. Ir įsivaizduokite – atidaro man duris, jis „Sveiki“, tiesia ranką, o aš negaliu pajudėti – man tos jo nužudytos ir suvalgytos moterys akyse stovi. Tada pradėjau galvoti „O kas tie kiti, pas kuriuos arbatėlės išgeriu?“

Tada pradėjau kalbėtis su kaliniais apie juos pačius, jų gyvenimo istorijas. Lankiau mirtininkų kameras ar nuteistus iki gyvos galvos.

Supratau, kad darome didelę klaidą, kai vertindami kokį piktdarį, iškart paskęstame savo puikybėje ir sakome „Aš taip nepadaryčiau niekada“. Taip, tu nepadarytum, o kada tave, berniuką, nuo pat mažens už alaus butelį motina atiduodavo seksui savo sėbrams? Kada niekaip kitaip kaip tik smūgiams buvai liečiamas? Nieko kito ir būti negali – tokio žmogaus savęs suvokimas tiktai fiziologinis. Jis visą gyvenimą nuo pat kūdikystės ginasi, jaučia savo kūną, o ne dvasią, ir yra kaip žvėrelis (nors šie bent pikto nedaro) – panorėjo išgerti, davė bobutei per galvą, paėmė dešimt litų ir nusipirko bambalį alaus. Toks asmuo kito būdo nežino. Tada pirmą kartą supratau krikščionišką tiesą (nors jokiam tikėjimui nepriklausau), kuri mane kažkada taip piktino, – turite mylėti savo priešus. Argi galima labiau išniekinti dorą žmogų, kaip kad liepiant jam mylėti jo priešus arba žmogžudį, kuris nužudė tavo vaiką, pedofilą? Tai niekšybė! Tačiau juk net jei žmogus save suvokia tik fiziologiškai, tą šviesą, dievišką prigimtį jis turi vistiek. Tik ji taip giliai nuslopinta, taip kenčia (nors išoriškai asmenybės lygmenyje nei vienas tų kalinių nekentėjo, visi jie tik kartojo „Aš nekaltas“). Ko gero apie tai ir buvo pasakyta žodžiais „Viešpatie atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“ – būtent apie tas socialines asmenybes, kurios tokios susiformavo, nes žmogaus viduje vyksta siaubingas šviesos užgniaužimas, o pats žmogelis nieko nesupranta…

Po tos istorijos, man praėjo vidinis pyktis ant tokių žmonių. Nusikaltėlio negali pateisinti, viduje lieka noras, kad nebūtų tokių žmonių žemėje, nes jis yra kenkėjas, o iš kitos pusės jau nebegali kalbėti „Kaip tai galima!?“. Tokiam kitaip neįmanoma, nes jis neįsivaizduoja, kaip gali būti kitaip.

 

Gal tai galioja ir politikams? Nes logiškai sunkus suprasti, kodėl žadėję kelti Lietuvą, jie grobsto valstybę, skurdina šalį…

Pasakėte žodį „politikai“. Pridėkite pavardę. „Politikas“ – tai profesija, ne daugiau. Jeigu iš barščių puodo pasemsi samtį ir įpilisi jį į kitą talpą, cheminė barščių sudėtis nepasikeis.  Ar rasite daug žmonių „nepolitikoje“, kurie radę piniginę su šimtu litų rėktų „Kieno?“. Negi pakeitus žmogaus funkcijas kas nors keičiasi žmogaus viduje? Būtent dėl to yra teisinga visus taip siutinanti patarlė „Kiekviena tauta verta tos valdžios kurią turi“. Nes ji negali išsirinkti aukščiau savo supratimo, savos kokybės. Kaip mes galime elgtis kitaip? Juk šitiek metų visai to nereikėjo. Kaip išmokti tą daryti, jeigu niekas nemokė? Sovietmečiu bet kokia iniciatyva iš individo pusės buvo gesinama. Apie ką byloja priežodžiai „kvailys su iniciatyva“ arba „geras žmogus – ne profesija“. „Geras“ ir „durnas“ buvo sinonimai. Taip ir išliko. Gali skaityti išmintingiausią knygą, bet joje matysi tik tiek, kiek leidžia tavo supratimas. Todėl žmonės į valdžią išrenka į save panašius žmones. Kokiais politikais žavisi masės? Tais, kurie turi žmoną, daug milijonų, dar meilužių, nes žmonėms atrodė, kad tai ir yra gyvenimo laimė ar galybė. Kol taip atrodo, jėga to nepakeisi. Man didžiausias pasityčiojimas, kad po 20 nepriklausomybės metų į Europarlamentą, atstovauti lietuvių tautą išrenkami „aferistai su balalaika“. Tai ir yra okupacijos žala, o visai ne sugriauta ekonomika. Vidinius dalykus, kurie pakito esant baisioms išorinėms sąlygoms (kaip kad mums okupacijoje), sunku atstatyti išoriškai. Žmonės turi susivokti patys, tačiau greičiausiai taip neįvyks. Štai žydai keturiasdešimt metų klajojo per dykumą ir reikėjo, kad numirtų paskutinis gimęs nelaisvėje, tik tada jie rado Pažadėtąją žemę…

 

 

Prieš tai pokalbyje užsiminėte, kad rašysite knygą. Apie ką ji bus?

Dažnai dalyvauju susitikimuose su žmonėmis, ir kur tik nuvažiuoju, visi sako – „Jūs parašykite knygą“. Tačiau tai sudėtingiau nei atrodo. Mano gyvenimo siužeto niekas antrą kartą nepergyvens. Jeigu jį aprašyčiau, žmonės nepatikėtų, kad taip būna. Kai ko net liežuvis neapsiverčia pasakyti. (Pauzė pokalbyje) – kaip vietoje tavęs nužudo kitą žmogų. Vaikystėje buvo vienintelė sovietmečio metu įvykusi istorija, kai buvo išprievartauta ir nužudyta maža  mergaitė. Mano mokyklos mokytojos dukra. O juk prieš tai, tas vyras buvo mane paėmęs už rankos, nusivedęs, net nurengęs! Atsimenu, kaip kažkas mane išvedė iš to žmogaus namų. Tada man buvo šešeri.

Kita istorija – kai po Sausio 13-osios įvykių nuvažiavau į Oslą, kad politikams parodyčiau lietuvių filmą apie tuos įvykius, nes po užsienio šalių ambasadas buvo rodomas užsakominis KGB filmas, kaip lietuviai patys po mašinomis kaišioja žmones, aiškindami, jog tai padarė sovietai. Po Sausio 13-osios įvykių buvo praėję visai nedaug laiko, tuo metu kaip tik M.Gorbačiovui buvo įteikta Nobelio taikos premija. Nuskridau į Oslą be bilieto, be vizos, diplomatinių kanalų dėka.

Pamenu, sėdime siaurame rate žmonių, tarp vietos konservatorių partijos atstovų, o tarp jų – tą filmą platinęs Antras Sovietų ambasados sekretorius, kuris be abejonės KGB-istas. Staiga ilgame pokalbyje, įrodinėjęs kad jo filmas nesufalsifikuotas, o rusai jaučia Pabaltijo žmones kaip savo pirštus, tad atsiskyrimas reikštų juos nukapoti, po mano argumentų, kad tai netiesa, jis netikėtai pradeda pasakoti man labai intymius dalykus – kaip aš suvokiu mirtį, gyvenimą… Pasirodo, kad kai buvau studentė ir nuvažiavome į Maskvą, mano bendrakursis pateko į spektaklį, o aš ne. Į jį nepateko dar vienas vaikinukas. Po to mes su juo visą naktį klaidžiojome po Maskvą, kalbėjomės ir jam pasakojau savo egzistencinius išgyvenimus apie mirtį, gyvenimą, prasmę. Grįžęs namo jis viską susirašė ir kaip paskui prisipažino, kelis metus negalėjo nieko įsimylėti, nes „negalėjo sutikti tokios protingos“. Tai buvo tas pats žmogus! Tai įtikėtina ar ne?

Tad ką rašyti manojoje knygoje – šį gyvenimo paviršių, nors jis įdomus, ir iš jo galima daryti fimą? Galvoju, kad bet koks žmonių smalsumo tenkinimas yra jų tvirkinimas. Aprašyti mano tikrus vidinius ieškojimus? Tam aš dar nepasiruošusi, nes kaip supratau su A.Valinsku vesdama „Koridos“ laidą – žodžiais negali perteikti patirties. Pamenu, buvau tokia laiminga gavusi tą laidą, galvojau „Viešpatie, dabar aš viską pasakysiu ir visiems bus aišku“, bet labai greitai nusivyliau – sakau žodį „mama“, ir jūs įsivaizduojate savo mamą, aš savo mamą ir viskas. Žodžiai perduoda tik informaciją, o štai patirtis žodžiais neperduodama…

 

Tekstas spausdintas žurnale „Ieva“ 2011 m. lapkričio numeryje. Straipsnis šioje svetainėje pateikiamas neredaguotas, tad gali skirtis nuo spausdinto straipsnio.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s