Naujųjų rusų evoliucija

Naujųjų rusų evoliucija

Enciklopedija apie “naujuosius rusus” neišleista, tačiau jei į “google” paieškos laukelį suvesite “naujieji rusai”, gausite jos sutrumpintą variantą – anekdotų rinkinius jų gyvenimo tema. Mūsų tyrinėjimas apie “naujųjų rusų” evoliuciją toks linksmas nebus, tad kompiuterio ekrane puslapio su anekdotais “neuždarykite”.

Jolita Zykutė

Du trumpi uždaviniai jūsų verslumui patikrinti. Pirmas – Rusijos glūdumos mieste 9 vnt. audiokasečių gali nupirkti už 25 rublius, o mieste už keturių valandų kelio autobusu už tas pačias 9 kasetes žmonės pasiryžę mokėti nesiderėdami 100 rublių. Klausimas – ar nenorėtumėte užsidirbti? Antras uždavinys – ateini į angliakasybos įmonę ir sakai – „Man reikia vagono anglies. Ko jūs už tai norite?“. Angliakasiai atsako „Norime spalvotų televizorių“. Tu neturi nei pinigų, nei televizorių. Ką darai? Jūs spėjate – „Keliauji į televizorių gamyklą, klausi ar mainais jie nenorėtų anglies“. Teisingai, o ką darote, kai šie pasako, jog mainais jiems reikia vagono cukraus (kurio tu taip pat neturi). Manote, kad atsidūrėte aklavietėje? Atsakymas į šią užduotį paprastas – keliaujate ieškoti cukraus, randate. Išsiaiškinate, ko nori cukraus gamintojai ir taip toliau. Sudėstę kokių dešimties narių grandinę surizikuojate pasakyti „startas“ ir vagonai rieda iš vieno Rusijos krašto į kitą veždami kiekvienam kas ko nori, o jūs gaunate tą vagoną (ar kelis jų ešalonus – priklausomai, koks jūsų mastas), parduodate jį tame mieste, kur už anglį atseikės vos ne auksu. Ir vėl iš naujo.

Abu uždaviniai – Rusijos ekonomikos gyvi pavyzdžiai vykę prieš nepilnas dvi dešimtis metų. Pirmąjį uždavinį teisingai išsprendusi Nadia iš Permės uždirbo pinigų rūbams (ko dar gali norėti mergina, kai jai 20 m.?), kelionėms, mažus vaikus auginančiai seseriai, kuriai atlyginimą mokėdavo vėluodami po pusmetį, ir tėvams išlaikyti, o antrojo uždavinio herojus Miša pasiekė tas finansines aukštumas, kurias šiandien įvardina -„naujieji rusai“. Jis rizikavo. Labai. Ir laimėjo. Nors galėjo rizikuoti daugiau. Tik neišdrįso. Jo baimės kaina – visados žinoti, kad nebebūsi aliuminio magnatu Olegu Deripaska (turtingiausias Rusijos žmogus – 28.6 milijardo dolerių vertės turtas), nes nors tuo „žaidimas be taisyklių“ metu jau buvai „nusitaikęs“ į vieną iš Permės aliuminio gavybos įmonių, pabūgai sukonfliktuoti su tuo pačiu Deripaska. Tokių istorijų „galėjau, bet“ šiandien papasakotų ne vienas.

Pavyzdžiui vėliau pas Mišą dirbusi Olga iš tos pačios Permės pasakoja – „Už gautą atlyginimą galėjau nusipirkti vieno kambario butą arba kooperatyvinėje parduotuvėje (tai reiškia „nežmoniškai“ brangioje“) pirmuosius savo aukštakulnius žieminius batus. Nusipirkau batus. Ir žirgliojau su jais, visiškai nemokėdama tokiais vaikščioti.“ Olgos istorija tęsiasi – iš tėvų už viso gyvenimo triūsą gautus investicinius čekius Olga įdėjo į aliuminio perdirbimo bendrovę („kad aliuminis perspektyvus dalykas net neįtariau. Tiesiog ta gamykla buvo arčiausiai namų.“). Kai daugybei tokių smulkiųjų akcininkų stambieji pasiūlė jas išpirkti – Olga jas greitai pardavė ir nusipirko puikius kailinius. Jos draugė, po metų pardavusi tiek pat tos pačios įmonės akcijų pirko jau ne kailinius, o butą. Kiekvienas šiose istorijose galės įžvelgti savus moralus, bet esmė ta pati – to meto Rusijoje vykę ekonominiai procesai buvo stebuklų metas. O kartais tiesiog fokusų – „rankų miklumas. Ir daugiau nieko“. Tie mikliai rankomis ir galva dirbusieji sugebėjo pasinaudoti situacija.

Jeigu pabandytume išskleisti „naujojo ruso“ kilmės diapazoną, pamatysime, kad ši „populiacija“ susidėjo iš smulkesnių įvairios kilmės pogrupių, kurie dažnai kirtosi, „kryžminosi“ tarpusavyje. Visų pirma – taip vadinami nomenklatūros darbuotojai –partijos ar komjaunimo sekretoriai, aktyvistai ir pan. Net jeigu partijų sąrašas susideda iš vieno punkto, į politiką visados eina tie, kurie nori valdyti, tad nomenklatūrininkai turėjo savybes, kurių pasikeitus ekonominei situacijai labiausiai prireikė – asmeninio iniciatyvumo, akiplėšiškos drąsos, mokėjimo „suktis“ ir „kombinuoti“ stambiu mąstu. Daugelis jų tapo tuo, ką šiandien vadina „oligarchais“. Jei patyrinėtumėte oligarchų gyvenimo istorijas, pamatysite, kad bukais skustagalviais jų tikrai nepavadinsi (Borisas Berezovskis buvo mokslinio tyrimo instituto mokslinis bendradarbis. Romanas Abramovičius – baigęs Maskvos naftos ir dujų institutą). Daugelį jų būtų galima tituluoti verslo bilais geitsais ir sopranais – sugalvoti, kaip uždirbti milžiniškus pinigus tiesiog teisingai sudėstant žaidimą, reikėjo gerų smegenų. (didžioji tokios veiklos atvirai šnekant buvo sukčiavimas valstybiniu mąstu. Frazė „šie vyrukai tikri barakudos“ daugiau nei atspindi tikrovę). „Naujausiais rusais“ buvo pavadinti ir tie, kurie tiesiog turėjo verslininko gyslelę, tad pradėjo kooperatyvus, savo verslą, kas įspūdingai išsiplėtė. Nusikalstamo pasaulio atstovai šiuo lūžio laikotarpiu jautėsi kaip namie – drąsos rizikuoti jie turėjo per akis, tad greitai nusitaikė į „žuvingas“ vietas. Tie, kurie išliko nenušauti ir neprasigėrę (supraskite tiesiogiai) šiandien jau bevelija vadintis rimtais verslininkais.

Užsienio spauda pasakodama apie „naujuosius rusus“, aiškina, kaip jie vaikšto į kokio Londono juvelyrines parduotuves su lagaminėliais svarų ar dolerių, už įgeidžius mokėdami grynais. Tiesą sakant nieko ypatingo. Mūsų minėto herojaus Mišos gyvenime irgi buvo laikas, kai pinigų buvo tiek, kad „sufasuoti“ dideliais briketais jie tiesiog gulėdavo po lova ar drabužių spintoje. Kartą besikraustant tokį „briketą“ netyčia pamiršo sename bute. Tik nepavydėkite. Geriau šypsokitės. Nes šiandien Miša vaikšto iš kampo į kampą ir niršta kaip meškinas narve – regi, kad Rusijos ekonominėje situacijoje atsiranda ramybė – laukinis metas, kai per trumpą laiką gali uždirbti milžiniškus pinigus, baigėsi. Dabar kaip ir bet kurioje „kapitalistinėje“ sistemoje bus pelno procentas, kurį gali nuspėti, kad jis grįš. Tik tai nebus „lengvai“ atėję pinigai. Olga ir Nadia vienu balsu aiškina apie tėvynainių mentalitetą – „rusai nenori dirbti. Tipiškas rusiškas požiūris – „pašėlę“ pinigai per trumpą laiką gaunami nedirbant“. Teisumo dėlei pasakysiu, kad pažįstu taip mąstančių ir lietuvių.

Beje, Miša turi dar vieną dainą „jei aš būčiau žinojęs…“. Ji skirta 1998 m rugpjūčio 18-osios įvykiams ir niūniuojama ne vieno „naujųjų rusų“ verslininko, kurie dar braidę po pinigų jūrą ryte pabudo ant bankroto prarajos. Kai kas į ją ir įkrito. Kiti išsigelbėjo su didesniais ar mažesniais nuostoliais. Štai Miša uždarė bankrutavusią savo kompaniją ir visus metus sėdėjo savo name prestižiniam Maskvos rajone, kur nieko neveikė, tik pjovė žolę. Po to jis grįžo į verslą – užsiėmė mobiliųjų telefonų paslaugų platinimu. Ši sfera nešė taip pat neįtikėtiną pelną, kuris dabar visgi mąžta lyginant su praeitimi. Tad kaip sakėme Miša urzgia iš nepasitenkinimo. Nes jis „nestovi prie vamzdžio“ (suprask – dujų ar naftos verslo), kur garantuotas beprotiškas pelnas.

Jei Miša būtų nekvailas, eitų ten, kurią įžvalgieji vadina „novaja kormuška“ („naujoji lesykla“) ir kuri gali būti tokia pat sėkminga investicija kaip kadaise į kokio gamtinio ištekliaus gavybos verslą. Pažįstamas verslininkas iš Sankt Peterburgo Ženia pasakoja apie draugą, kuris neseniai gyrėsi „Iš miesto administracijos „pramušėme“ žvyro karjerą. Kyšio dydis – 70 procentų nuo šio verslo pelno, tačiau mums vis tiek labai pasisekė, nes tai atsipirks“. Supratote? Dabar „pašėlę“ pinigai tūno miesto, regiono, šalies administravimo mechanizmuose, merų, gubernatorių ir pan. kėdėse. „Korupcijos niekas nepanaikino. Kam žemę parduoti. Kam parašą padėti. Darbo tikrai bus…“,- sako Ženia, o Nadia antrina – 50 procentų kandidatų į pastaruosius Permės savivaldybės rinkimus – taip vadinami „verslininkai“, turintys kriminalinę praeitį. Toks pilieties pretendavo ir į gubernatoriaus postą. Laimėjo? Šįkart ne. „Naujųjų rusų“ veržimasis į valdžią nėra šios dienos atradimas. Mąstantys tai padarė dešimtmečiu anksčiau.

Kur naujieji turtuoliai leidžia savo daugiau ar mažiau „pašėlusius“ pinigus? Kiekvienas pagal savo protą ir norus – kad tik būtų ko norėti. Apskritai – „naujieji rusai“ tampa vis labiau „globalesni“ – vaikai siunčiami mokytis į Londono privačias mokyklas, patys jie daug keliauja, dažnai gyvena ne Rusijoje – štai Nadia žino bent penkias „naujujų rusų“ šeimas, kurios daugiausiai laiko praleidžia Šveicarijoje, ten gyvena ir Permės krašto gubernatoriaus žmona. Beje, kraustymasis į užsienį (ten pervedant pinigus, įsigyjant nekilnojamą turtą ar kompanijas) – ne tik noras pakvėpuoti Vakarų pasaulio oru, kas ilgai buvo draudžiama. Politinė Rusijos situacija tokia, kad kartais geriau apsidrausti, nes gali kaip koks Mikhail Khodorkovsky atsidurti kalėjime. Nors kaip pasakytų aliumininkas Deripaska (artimai besibičiuliaujantis su Vladimiru Putinu) – „Tokie kalti patys. Reikia išmanyti šalį, kurioje gyveni. Neturi prarasti ryšio su tikrove. Daryk savo reikalus taip, kad netrukdytum kitiems“.

Stereotipišką „naujojo ruso“ įvaizdį žinome visi, net jei gyvenime nesame jo matę – grubus stačiokas, neišsilavinęs, „vėduokle“ išskleistais pirštais. Pradžioje jie vaikščiojo bordiniais švarkais auksinėmis sagomis ir piršto storio auksiniais „lenciūgėliais“. Dabar „lenciūgėliai“ gal ir išliko, tik drabužinėse kabo garsiausių mados vardų rūbai. Egzistuoja ir nukrypimų nuo šios taisyklės – pavyzdžiui Olga prisimena savo susitikimą su didžiausio Rusijos mobiliųjų telefonų mažmenininko „Euroset“ vienu iš savininkų Jevgenijum Čičvarkinu (savo verslą jis pradėjo nuo to, kad prekiavo turguje – „apsimauni kojinę, apsuki laikraščiu, dar kartą kojinę ir laikraštį, o po to apsimauni vilnonę kojinę. Kojos tada nešąla“, – dar nepamiršo jis). Tąkart verslo partnerius savo ofise jis pasitiko rožinėmis aptemptomis kelnėmis, marškinėliais, ant kurių per visą pilvą buvo nupieštas kiškis su morka. Plaukai surišti į kasytę. Nors grindys buvo išklotos linoleumu su 100 eurų vertės kupiūrų atvaizdais, deimantais jis pats apsikarstęs nebuvo. Atvirkščiai – turėjo stipriai ekscentrišką kailinį rankinuką su kailiniais bumbuliukais, kuriame laikė du telefonus – paties pigiausio modelio. Apdovanojimą “2006 m. Rusijos Verslininkas” jis atėjo atsiimti apsivilkęs rusų liaudies herojaus Petruškos kostiumu, prieš tai į Kremlių ėjo su kepure ir paltu primenančiais Petro I-ojo laikus.

Sprendžiant iš anekdotų, „600-asis mersas“ – žanro klasika, tik jau kiek pasenusi. Dabar populiariausi naujųjų rusų automobiliai – Maybach, Bentley ir Porsche. Nors saugiau būtų granatų nebijantis BMW 760 šarvuotas limuzinas. Tokio “buitinio tanko” kaina – daugiau kaip pusė milijono eurų. Tik nesakykite, kad daug. Jei anksčiau linksminome „Juokų skyrelyje“ skaitydami „naujųjų rusų“ pokalbį „Kam pirkai tą kaklaraištį už 500 dolerių, kai už kampo galėjai jį nusipirkti triskart brangiau?“, tai dabar solidžiuose dienraščiuose skaitome apie tai, kad kasmet iš Rusijos išvežama mažiausiai 20 milijardų dolerių. Anksčiau mėgę Paryžių ir Vieną dabar jie pasirinko Londoną, kur besitaškydami pinigais jau pelnė žiniasklaidoje „naujųjų carų“ etiketę, senuosius anglų dvarus ir pilis perka nesiderėdami. Londono virėjai, auklės, valytojos, vairuotojai skubiai mokosi rusų kalbos, tikėdamiesi darbo pas naująjį šeimininką. Rusų kalbos mokosi ir nekilnojamo turto makleriai. Tik ar šios kalbos mokysis britų diduomenė? Išskirtiniu snobizmu garsėjančios konservatyvios anglų „grietinėlės“ ir Londonan atsikrausčiusių naujųjų rusų susidūrimas – dalykas vertas geriausio pasaulio komedijos scenaristų dėmesio. Tokių skirtingų charakterių herojų susidūrimo dar reiktų paieškoti. O pretekstų tarp jų kylantiems konfliktams užtenka. Štai viena mėlyno kraujo dama pusryčiaujant prie gretimo staliuko išvydusi naująją rusę ant kaklo (greičiausiai derinant prie beprotiškai ryškaus lūdažio) užsisegusią rubinų vėrinį neišlaikė „Pfi, rubinai aštuntą valandą ryto?“. Kas laimės?

Būtent naujųjų rusių aistra deimantams (daug, dideli ir bet kuriuo paros metu) jau pakeitė situaciją papuošalų ir laikrodžių rinkoje, įnešė naujovių į jų dėvėjimo taisykles – gulėti paplūdimyje su deimantais inkrustuotu laikrodžiu? Kodėl ne. Jei norisi. O norisi, nes „sovietų metais pas mus viskas buvo taip nespalvinga, niūru, tad dabar mano tautiečiai nori atsigriebti už praeitį“,- savo tėvynainių skonį gina viena naujoji rusė. Anekdotuose aiškinę, kad „Bachas – tai tas bičas, kuris mūsų mobiliųjų telefonų skambučiams rašo muziką“, šiandien vis dažniau pastebima, kad rusų turtuoliai pinigų skiria teatrų, muziejų mecenavimui. Atėjo noras dalintis? Pritrūko prasmės gyvenime? O gal noras pasidemonstruoti, tikintis papirkti visus, kad žmonės užmerktų akis į kriminalinę praeitį? Prieš porą metų nuskambėjo istorija apie Faberžė kiaušinius, nupirktus už pasakišką kainą viename pasaulio aukcionų. Tai padarė tūlas pilietis, padovanojęs juos Rusijai. Kai kas tikina, jog tai buvo gudrus žingsnis po kiek laiko pradėti politinę karjerą, idealistai ginčija, jog tai tiesiog nacionalinio pasididžiavimo užpildytos širdies (ir piniginės) veiksmas. Dar „naujieji rusai“ kolekcionuoja senus automobilius, meno kūrinius (susidomėjimas sovietinių laikų meno kūriniais būtent dėl „naujųjų rusų“ pasaulinėje rinkoje neįtikėtinai išaugo), perka jachtas, lėktuvus, žirgus…Tik kartais įsitikina, kad ne viską galima nupirkti, net jei mokėtum tiek, kiek paprašys – pavyzdžiui Romanas Abramovičius panoro nusipirkti savo mėgstamiausio vyno Italijoje vyndarių kompaniją gavo neigiamą atsakymą su paaiškinimu „Tai mūsų šeimyninis verslas einantis iš amžių glūdumos. Kas liks iš šio vardo, jei parduosime vyninę?“. Kaip saldu kartais negauti tai, ko nori. Kitaip viskas greit nusibostų. Kai kam visgi nusibosta.

Tokiais atvejais egzistuoja dar vienas „naujųjų rusų“ gyvenimo scenarijus. Jį beje pasirenka tikrai ne vienetai – štai vienas stambiausių Maskvos oligarchų, staiga pasitraukė iš verslo, nuvažiavo į kaimą, pastatė savo rankomis namą, atsivežė ten šeimą, susilaukė dar keleto vaikų, kuriuos su žmona augina ir auklėja namuose. Kitas Olgos pažįstamas pasiekęs gan aukšta „Lukoilo“ kompanijos postą Permės regione, staiga viską metė, išsiskyrė su žmona ir išvažiavo gyvent į Šveicariją. Ne, jaunesnė moteris čia niekuo dėta. Jis tiesiog gyvena kalnų trobelėje, planuoja mokytis jam patinkantį dalyką ir tvirtina, kad “pagaliau gyvena taip, kaip visada norėjo“. Skambės keistai, bet būtent šio noro „gyventi kaip nori“ daugelis „naujųjų rusų“ negali, nors šiaip jie gali tikrai daug. Pažįstama pora pasakojo apie kelionę į Italiją, kai jie apsistojo tame pačiame viešbutyje, kur ir Romanas Abramovičius (atkeliavęs pirkt vynuogyno, kas jau žinote jam neišdegė). Sužinoję, kad jis tuoj nusileis į holą, vyras su žmona specialiai laukė, kad iš arčiau pamatytų tą žmogų, kurio turto vertė daugiau nei 23 milijardai JAV dolerių. Ir pamatė. Kokia dvidešimt panašaus amžiaus panašaus sudėjimo panašiai apsirengusių vyrų. Visi jie susėdo į autobusą ir nuvažiavo. Ne, tai ne antrininkų konkursas – taip pasielgta dėl saugumo – samdytas killeris sunkiai atpažins auką masėje žmonių, kuri nuolat specialiai chaotiškai juda.

Pakalbėkime apie moteris. Ilgą laiką kino filmai ir žiniasklaida kalbėdama apie naujuosius turtuolius sukūrė standartinės moters rolę „naujųjų rusų“ situacijoje – žmona. Visgi buvo ne tik žmonų, bet ir „naujųjų rusių“. Pavyzdžiui ekonomistė ir politikė Irina Chakamada. Kadaise, ji, pavargusi nuo nuolatinio nepritekliaus, nuliūdusi, kad negali sergančio sūnaus nuvežti į kurortą, sėdo namuose prie telefono ir atidarė su kolegomis pirmąją „biržą“ – tarpininkavo tarp tiekėjų ir užsakovų, keikėsi, šalo, bet pinigus uždirbo. Milžiniškus pinigus.

Kalbant apie „naujųjų rusų“ žmonas, jos skirstomos į keletą kategorijų. Pirmoji – „žmona ir mama“. Tokios moterys nedirba, o visą save atiduoda vyrui ir vaikams. Geriausias pavyzdys – Romano Abramovičiaus antroji žmona Irina, per dvylika santuokos metų pagimdžiusi penkis vaikus, kuriuos prižiūrėjo pati, o ne auklė. Gražu, tik šiai akimirkai Romanas (keturiasdešimtmečių vyrų krizės ar kitų priežasčių paveiktas) išsiskyrė ir vedė jaunesnę gažuolę Darją Žukovą. Kitas „naujojo ruso“ žmonos gyvenimo scenarijus – „mano mažas gražus bizniukas“. Paprastai tai koks grožio salonas, drabužių parduotuvė, sporto klubas – verslas, kurį vyras nuperka žmonai „kad tik jai būtų ką veikti“. Nepavykus jis parduodamas, nors kas gali nepavykti – juk pati šeimininkė iškart būna šios vietos nuolatinė klientė. Būna virantų, kad bizniukas – ne toks jau ir mažas. Geriausias pavyzdys – Maskvos mero Jurijaus Lužkovo žmona Jelena Baturina yra viena turtingiausių moterų Rusijoje. Trečias variantas – klasikinis – „gražuolė“. Olga pasakoja istoriją apie Mišos žmoną – ši beveik 40-metė gyvenime nedirbo nei vienos dienos, tačiau mėgstama pokalbių tema „Jei turėčiau savo saloną/parduotuvę/verslą/kosmetikos kabinetą, jis būtų pats sėkmingiausias/geriausias…“ Į tokias kalbas vyrui užtenka vienos frazės „Tai turėk, tu tik pasakyk, kad nori“. O ji nepasako. Nes užimta visą dieną – sporto salėje praleidžia 4 val į dieną, po to susitinka su draugėmis apsipirkinėdama ar grožio salonuose. Dar viena šios poros šeimyninio gyvenimo detalė, kuri galėtų pretenduoti į anekdotus apie naujuosius rusus – „Mes nusprendėme neturėti vaikų, nes name yra labai statūs laiptai į antrą aukštą – jei būsiu nėščia, negalėsiu jais laipioti“. Be komentarų. Pripažinkime kitą dalyką – pasak Olgos ji iki šiol prisimena pirmąjį kartą, kai ofise pasirodė boso žmona – ne tik ji, bet ir visos darbuotojos sėdėjo nesuvaldydamos nuostabos veiduose – „graži kaip paveiksliukas“. Tai va…

Skaitome, kalbame apie „naujuosius rusus“, jų ekscentriškus poelgius, nors gal vertėtų pripažinti – tai natūralus procesas pasaulio visuomenės evoliucijoje. Pažvelgę globaliu mastu iš didesnio laiko atstumo, pasakysime „Na taip, 8 ir 9 dešimtmetyje turtais švaistėsi naftos magnatai arabų šeichai, dešimtame dešimtmetyje – japonų verslininkai. Dabar – naujieji rusai. Jau Fiodoro Dostojevskio „Idiote“ aprašyta kaip vienas herojus degino pinigus, rodydamas savo santykį į juos. „Naujųjų rusų“ požiūris toks pats – jie turi daug ir pademonstruoti tai jiems pavyksta taip puikiai, kad net geriausias viešųjų ryšių specialistas nesugalvos taip patarti. Kaip bepurkštautų puritoniška pasaulio dalis, pasigirsta balsų, kad kada nors prisiminę „naujųjų rusų“ polėkį švaistytis pinigais prisiminsime su nostalgija kaip gražią fiestą. Taip, kvaila ir neekonomiška, tuštybės demonstravimas, bet jei tu negali sau to leisti, argi tai reiškia, kad tai yra blogai. Įdomiau yra kitas klausimas – kuri kita tauta perims „naujųjų rusų“ estafetę?

Straipsnis buvo spausdintas žurnale “Ieva“ 2008 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s