Interviu su moterimi, išgijusia nuo vėžio

Straipsnis “Vieno guzelio istorija“ spausdintas 2009 gegužės mėn. “Aš ir psichologija“ žurnale.

Mažo guzelio istorija

Jolite Zykutė

Prieš mane sėdi per 60 m. amžiaus moteris. Ji pasakoja istoriją, įvykusią prieš 22 metus. Klausausi žodžių ir kartais jaučiu, kad man akyse tvenkiasi ašaros. Bet ji neverkia. Tik šypsosi ir juokauja.

„Kai dešinėje krūtyje liesdama randu kažkokį guzelį, už lango kaitina rugpjūtis. Nekreipiu dėmesio – kada per tuos darbus rasi laiko eiti pas daktarus? Sausį peršąlu ir taip įsisergu, kad be poliklinikos jau neišsisuksi. Nueinu. Lyg tarp kitko gydytojai pasakau apie guzelį. Ji apčiupinėja ir nieko neaiškindama išrašo siuntimą į onkologinį. Nueinu.

Pirmadienis. Biopsija. Ilga plonytė adata duria į krūtį ir paima mažą gabalėlį. Iš jo bus nustatytas atsakymas – taip ar ne. Atsakymas kitą dieną. Taip ar ne?

Antradienis. Taip. Antra stadija. Jaučiuosi kaip gavusi maišu per galvą. Gydytoja ištaria: „Guldom tave į ligoninę“ – „Kaip tai „guldom“? Aš nei dantų šepetuko neturiu su savimi…“ – „Tai nieko. Nueik, pasiimsi ir grįši, bet mes tavęs jau nepaleisime.“ Išėjusi skambinu draugui. Jis nuramina – „Nekreipk dėmesio – duos vaistų, išsivaikščios ta limfa ir viskas bus gerai.“ Jo kalba apramina, bet trumpam. Po keleto minučių galvoje vėl tuksi vienintelė mintis.

Ligoninės palatoje turiu būti iki 18 val. Esu. Mes čia penkios. Tyrimai. Sesutė paėmusi kraują pasako – „Žiūrėk, tavo kraujas labai geras“. – „O ką kitų blogesnis?“ – „Taip, būna blogesnis“. Laikausi už šitų žodžių kaip už pranašystės, kad viskas su manimi bus gerai. Vis galvoju apie priėmimo skyriuje pildytus dokumentus – vienas iš klausimų buvo, kas mirties atveju paims mano kūną. „Įrašyti vardą, pavardę, adresą“. Kas paims mano lavoną? Įrašiau seserį.

Trečiadienis. Tyrimai… Pagaliau lapeliai su rezultatais suplaukia į gydytojo kabinetą. Ir jis ateina. Kalba ramiai, bet manęs tai negelbsti – „Auglys yra giliai. Gali būti taip, jog pabudusi pamatysite, jog krūties nėra. Gali būti, jog pažeisti ir limfos kanalai pažastyje, tada bus išpjauta ir dalis rankos audinio“. Gali būti visko…

Po tų žodžių nežinau, ką daryti. Kaip gydytojai žino, kiek tiesos tu pakelsi? Taip, psichologas tokią akimirką ko gero būtų pravertęs, bet ar tikrai? Negi jis sugebėtų nuraminti tave, kai viskas taip blogai? Dabar galima teorizuoti, o tada tiesiog žemė siūbuoja po kojomis. Kur dėtis? Vienintelis pažįstamas žmogus šioje ligoninėje – čia dirbanti rentgenologė. Einu pas ją. Ir verkiu. Ji skambina gydytojai į kitą ligoninę, kalbasi. Tada su ja kalbu aš. Gydytoja kažką man sako, aiškina. Apramina. Apmaldo. Sėdžiu iš vidaus užrakintame rentgeno kabinete ir jaučiu, kad galva pradeda dirbti – kodėl negaliu su savo emocijomis susitvarkyti pati? Tiesiog suimti save į rankas. Ir aš tai padarau. Kaip – nežinau, tačiau iš rentgenologės išeinu kitu žmogumi. Grįžtu į palatą ir … pradedu pasakoti anekdotus. Visos tiesiog žviegia iš juoko. Dvi moterys po operacijos, joms tepame lūpas pagaliukais su vata, kurią vilgome į vandenį, bet juokiasi ir jos. Mes visos pamirštame, ko čia susirinkome, tačiau aš žinau, kad operacijų grafikas kitai dienai jau sustatytas. Jame įrašyta mano pavardė.

Ketvirtadienis. Narkozė. Operacija. Jos metu paimamas išpjautas auglys ir perduodamas į laboratoriją. Po dešimt minučių suskamba telefonas ir pranešamas atsakymas. Variantas A – išpjautas visas auglys. Galima užsiūti žaizdą. Variantas B – vėžys jau išplito po visą krūtį. Jo nebepagausi. Ir jos nebelieka. Krūties.

Man – variantas A. Ačiū, Viešpatie…

Penktadienis. Narkozė tokia stipri, kad visą dieną pramiegu. Atkeliavę aplankyti artimieji paskui pasakoja „Guli sau tokia ružava. Ir tik kartoji „Noriu miego“.

Šeštadienis. Tikrai, jau kurį laiką taip norėjau išsimiegoti. Ir išsimiegu. Pabundu. Palata tuščia. Einu į valgyklą, nes noriu valgyti. Labai labai noriu. Suvalgau dvi lėkštes barščių. Soti. Dabar jau gyvensiu. Tikrai.

Po kelių dienų mane išrašo iš ligoninės. Pasiūlo pats gydytojas – „Tu juk vilnietė, kam čia tau tuos koridorius ramstyti? Atvažiuosi kas antrą dieną perrišimams. Tik saugok krūtį nuo suspaudimo, smūgių.“ Tikrai – ko čia būti? Koridoriais vaikščioti nejauku – didžioji žmonių dalis pageltusiais veidais. Pageltę reiškia jau viskas. Tai matyti labai sunku. Noriu namo.

Važinėju į perrišimus, atstačiusi sulenktą ranką – taip saugodama savo krūtį tarsi kūdikį. Žinoma, visų alkūnės autobuse kaip susimokiusios nutaikytos į mano jautrią vietą. Bet nieko. Praeisiu tai. Svarbu, kad ji yra. Ir esu aš.

Post scriptum

Man pasisekė – po operacijos praėjo jau 22 metai. Ir jis neatsinaujino. Kiekviena krūties vėžio ligonė turi savo individualią istoriją, tačiau daug dalykų bendra mums visoms. Tikrai žinau, jog vienatvė šioje ligoje nėra draugas. Svarbiausias dalykas – jaustis reikalinga. Šeimoje. Darbe. Sau pačiai. Liga pakeičia tave. Visų pirma pradedi galvoti – kodėl tai įvyko su manimi? Už ką buvau nubausta? Vieną dieną supranti, kad niekas tavęs nenubaudė. „Baudei“ save pati – skyrei sau per mažai dėmesio. Per mažai mylėjai. Ir tada pasikeiti. Pradedi kitaip žiūrėti į žmones – „Tu ant manęs šaukei, taip? Na ir šauk toliau. Aš nekreipsiu dėmesio. Neturiu laiko tam“. Eina laikas ir kai aplinkiniai pamato, jog nesiskundi, nieko neprašai, jie pamiršta apie tavo ligą – „Kaip gyveni? – Gerai.- O ko vis juokiesi? – Šiaip sau. Jei nori, galiu ir pašokti!”. O pašokti aš tikrai galiu.”

Straipsnis “Vieno guzelio istorija“ spausdintas 2009 gegužės mėn. “Aš ir psichologija“ žurnale.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s