Gamtos deficito sindromas

Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija“ 2012 m.

Kaip gluosnis už lango veikia Jūsų psichologinę sveikatą? O begonijos ant palangės, dukters žiurkėnas, sodyboje auginami triušiai arba pievutė prie namo, kurią taip nuobodu šienauti?

Nors klausimai gali atrodyti laužti iš piršto, visgi psichologai, tyrinėjusieji gamtos poveikį žmogaus psichikai ir apskritai sveikatai, turi savo atsakymus, kuriuos išgirsti gali būti gyvybiškai naudinga!

Jolita Zykutė

Psichologai ir kiti mokslininkai apie gamtos įtaką žmogui kalbėjo ir atliko įvairių tyrinėjimų jau seniai, tačiau bene daugiausiai dėmesio šia tema plačiosios visuomenės tarpe sukėlė 2005 m. pasirodęs amerikiečių žurnalisto Richardo Louvo (Richard Louv) tarptautinis bestseleris „Paskutinis vaikas miške“ (“Last Child in the Woods”), prakalbęs apie „gamtos trūkumo sindromą“ (angl. nature deficit disorder).

Nors gamtos trūkumo sindromas – ne medicininė diagnozė ir netgi ne oficialiai pripažintas terminas, šie žodžiai kasdienėje kalboje tapo terminu, žyminčiu vaikų elgesio pokyčius ir problemas, atsirandančias dėl to, kad jie auga izoliuoti nuo gamtos. Šiuolaikiniai vaikai lyginant su jų tėvų vaikyste turi daug daugiau pamokų ir intensyvios užklasinės veiklos, pasinėrę į elektroninio pasaulio malonumus (kompiuteriniai žaidimas, internetas), tad nelabai turi laiko išeiti į kiemą ar parką. Juo labiau, kad žiniasklaida primena, jog žengus pro duris atsidursi pasaulyje, kuris pilnas pavojų, kas ypač gąsdina tėvus, o vaikams sukuria nesaugumo jausmą.

Richardas Louvas nustatė, kad netgi kaimo vietovėse gyvenantys vaikai, kur teoriškai yra daug galimybių būti gamtoje, elgiasi kaip jų bendraamžiai didmiesčiuose ir gamtoje praleidžia palyginti nedaug laiko. Buvimas gamtoje, kai grįžus iš mokyklos tiesiog „eini į lauką“, tėvams ir mokytojams dažnai atrodo nereikalingas, laiką gaišinantis dalykas, kurį vaikas galėtų panaudoti mokslams, savęs lavinimui ar sportui. „Pabėgimo nuo gamtos“ rezultatai – masiškai didėjantis vaikų antsvoris (nors statistika rodo, kad sporto būrelių lankoma daugiau, bet iš kitos pusėsdaugėja vaikų, turinčių antsvorio, didesnis vaikų nerimas, nervingumas.

Galbūt vaikams būti patalpų viduje yra saugiau, tačiau Richardas Louvas kelia klausimą „ kas išmatuos pavojų, kuris gresia vaikų vaizduotei ir vidiniam pasauliui, kai jie auga atskirti nuo gamtos?“. Juk žaidimai gamtoje skatina svajoti, mąstyti “išeinant už ribų”, nes būdamas gamtoje esi kažkame, kas yra didesnis už tave, tavo tėvus ir žmogaus sukurtą aplinką. Buvimas gamtoje padeda pajusti savo, kaip žmogaus unikalumą,galimybes. Tyrimai rodo, kad daugiau laiko gamtoje praleidžiantys vaikai geba geriau fantazuoti, žymiai geriau susitvarko su nepalankiais veiksniais, keliančiais įtampą ir stresą, o Ilinojaus universiteto mokslininkai, atlikę tyrimą, nustatė, kad žaidimai gamtoje netgi mažina vaikų dėmesio ir aktyvumo sutrikimo) (ADHS) simptomus.

Richardas Louvas pažymi, kad gamtos trūkumo sindromas – ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, miestams, valstybėms ir apskritai šiandienos visuomenei būdingas dalykas. Ryšys su gamta tapo itin intelektualus – ne vienas papasakos, koks Amazonės kertamų miškų pavojus pasauliui, tačiau negalės atskirti tuopos nuo drebulės. Pasak žurnalisto, netgi dabar pasaulyje populiarios ekologijos idėjos bus „popierinės“, neįgyvendinamos, kad ir kiek bekovotume už gamtą, jeigu kiekvienas mūsų nepakeis savo asmeninio santykio su ja – tai yra iš naujo neatras ryšio su gamta.

Žali ir keturkojai gerovės teikėjai

Grįžkime prie straipsnio įžangoje minėtų begonijos, gluosnio ir pievutės. Kaip jie veikia žmogaus psichinę sveikatą? Tyrimai rodo, kad jei uždarose patalpose (namuose, biure, mokykloje) auginami augalai, padidėja darbingumąs ir dėmesingumąs, sumažėjo nerimo lygis, padidėja pasitenkinimąs darbu, pagreitėja reakciją ir, apskritai, augalai kelia nuotaiką. Beje, pozityvų poveikį turi ir tiesiog ant stalo pamerkta gėlių puokštė. Verta suskubti sodinti ne tik gėles namuose, bet ir medžius ar kitus žalumynus lauke. JAV tyrimų duomenimis vaikų žaidimo aikštelėse, kuriose daug žalumos, rečiau vyksta nusikaltimai, kai gyvenamoje vietoje daug žalių zonų, tame rajone mažiau didelį antsvorį turinčių žmonių. Tiesa, tokiose vietose ir nekilnojamo turto kainos aukštesnės (ko gero pastaroji taisyklė galioja ir Lietuvoje).

Įrodyta, kad žmogų pozityviai veikia ir daržininkystė (nesvarbu, tai kolektyvinio sodo sklypelis, ar balkone vazonuose augančios daržovės). Šis užsiėmimas padeda atsikratyti įtampos, mažina nerimo lygį.– mažėja streso, įtampos ir nerimo. Besidarbuojant darže ar darbe ypač svarbus patiriamas pasitenkinimas atliktu darbu – tai išties veikia terapiškai. Štai kodėl daržininkystė netgi taikoma kaip terapijos priemonė.

Apie tai, kad naminiai gyvūnėliai daro pozityvią įtaką jų šeimininkų sveikatai, galbūt girdėjote, tačiau ir įprasta galvijų priežiūra ūkyje be terapinės pakraipos gali būti gydanti – nustatyta, kad tai mažina stresą ir padidina žmogaus vidinį atsparumą. Norvegijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metui 60 pacientų (sergantys šizofrenija, nerimu,asmenybės ir emociniais sutrikimais) dvylika savaičių lankydavosi fermoje du kartus į savaitę po tris valandas, kur prižiūrėdavo pienines karves, arklius, mėsai auginamus galvijus, avis ir kiaules. Palyginus pacientų emocinę būklę su 30 kitų pacientų, kurie nedalyvavo eksperimente, buvo pastebėti ryškūs pokyčiai – žymiai sumažėjo nerimas, padidėjo pasitikėjimas savimi naujose situacijose.

Tyrimais nustatyta, kad jeigu pro langą matomas gamtovaizdis, o ne pastatų vaizdas, ligoniai po operacijų sveiksta greičiau, kalėjimuose ketvirtadaliu sumažėja sergančiųjų, o darbovietėse gerėja darbo našumas ir pasitenkinimas darbu. Neįtikėtina, bet pozityvų poveikį turės ir tiesiog gamtovaizdžio nuotrauka, kabanti ant sienos! Buvimas gamtoje mažina proto nuovargį, atstato sąmonės aiškumą, gerina savijautą. Po 45 minučių intensyvaus protinio darbo, pasivaikščioję gamtoje greičiau atgausite jėgas nei pasivaikščioję mieste, paskaitę žurnalą ar pasiklausę muzikos. Beje, mokslininkai nustatė, kad kuo turtingesnė gamtos gyvūnija ir augalija, tuo didesnis joje vaikščiojančio žmogaus pasitenkinimas. Tad jeigu turite galimybę, rinkitės laukinės gamtos kampelį, o ne miesto parką.

Giliau pagalvojus apie visus šiuos įspūdingus įrodymus, kad žmogui naudinga pabūti gamtoje, kyla keletas klausimų. Pirmasis labiau retorinis – jeigu gamta teikia tiek daug, kodėl šiuolaikinis žmogus ją taip niokoja ir bėga nuo jos tolyn? Antrasis – kodėl gamtos poveikis žmogui toks ypatingas ir gydantis? Ir trečias – kodėl taip gera tiesiog pasivaikščioti miške?

Kodėl mus traukia gamta?

Biofilijos (pažodžiui išvertus “meilė gyvenimui ar gyvoms sistemoms”) teorija teigia, kad nors to racionaliai ir negalime suvokti, tačiau pasąmoningai siekiame ryšio su visa, kas gyva. Harvardo biologas Edward O Wilson knygoje “Biofilija: žmogaus ryšys su kitomis rūšimis” (Biophilia: The Human Bond with Other Species) tai įrodinėjo jau 1984 m. Skamba gal kiek pretenzingai, bet jis teigia, kad žmonės viduje tebėra pirmykščiai medžiotojai ir rinkėjai, kurie biologiškai nepasikeitė – mumyse tebeliko poreikis bendrauti su kitais gyvaiss sutvėrimais, nes kartu su jais glaudžiame ryšyje pragyvenome tiek tūkstantmečių.

Kokia gamtos “stebuklingo poveikio” paslaptis?

Greičiausiai priežasčių daug. Lietuvos kurortologijos mokslų tyrimų laboratorija tyrinėjusi žmogaus statinės elektros krūvį nustatė, kad žmogui susijaudinus, sudirgus elektrostatinis krūvis būna ypač didelis. Kai tiriamasis pastovėdavo visu kūnu prisiglaudęs prie beržo, jo elektrinis krūvis gerokai sumažėdavo, o tai reiškia, kad nerimas, emocinė įtampa išnykdavo. Šį krūvį taip pat galima sumažinti vaikščiojant basomis (pabandykite pasivaikščioti po rasotą žolę). Taigi, galęia nėra jokios mistikos, o tiesiog fizika?

Amerikietis gydytojas, rašytojas Andrew Weilas turi savo nuomonę – žmogui yra svetima miesto aplinka, nes evoliucijos eigoje pirmykščiai medžiotojai ir rinkėjai buvo gamtos dalis, tad ir žmogiškosios smegenys tebėra “seno sukirpimo”. Būdamas saulėje žmogus gauna vitaminą D, kuris būtinas sveikatai. Miegojimo ir budrumo ritmą lemia dienos šviesa ir nakties tamsa. Dirbtinė šviesa naktį ir dienos metu ryškios šviesos trūkumas sujaukia šiuos ritmus, dėl ko nukenčia miegas, nuotaika, energingumas. Žmogaus klausa prisitaikiusi girdėti ir analizuoti sudėtingus gamtos garsus, tokius kaip miško triukšmas, bėgantis vanduo, lietus, vėjas. Evoliucija neparuošė mūsų susidurti su žmogaus sukurtu triukšmu, kuris girdimas mieste, kuris stipriai veikia mūsų emocijas, nervų sistemą ir fiziologiją. Taigi, žmogui glaudus ryšys su gamta svarbus ne vien dėl to, kad jis džiaugiasi jos grožiu ar jaučia dvasinį pasitenkinimą – gamta užtikrina, kad žmogaus smegenys ir nervų sistema gerai veiktų! Kaip ironiškai sako.Andrew Weilas – “Jums ne depresija, jūsų smegenys tiesiog nėra prisitaikę gyventi taip, kaip gyvename XXI amžiuje”.

P.S.

Jeigu kada matėte, kokios nelaimingos (nors ir sočios) meškos guli zoologijos sode, galbūt geriau įsivaizduosite giliai kiekvieno mūsų viduje tūnantį gyvūną, įkalintą šiuolaikinės civilizacijos narve. Žmogui reikia gamtos, ir kaip teigia ne vienas mokslininkas – tai gyvybiškai svarbu psichinei sveikatai. Didieji dvasiniai vedliai – Jėzus, Mozė, Buda, Mohamedas – būtent būdami gamtoje patyrė svarbiausius dvasinius išgyvenimus. Pavyzdžiui, Jėzaus maldėsi Alyvų kalne, Princas Siddharta nušvito ir tapo Buda būtent sėdėdamas po maldikliniu figmedžiu. Galbūt tame įžvelgsite ir dar vieną užuominą, ką siūlo buvimas gamtoje – susitikimas su Didžiąją Buvimo paslaptimi galimas ne tarp betono sienų, o anapus jų. Tad atgal, į gamtą?